Panaikinus skulptūrų teisinę apsaugą, atsiveria kelias jas nukelti, restauruoti ir pergabenti į kitą vietą.
„Aš manau, kad tai yra trypčiojimas vietoje nesiryžtant priimti sprendimo, – po posėdžio sakė Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė. – Kultūros ministras labai aiškiai pasakė, kokie objektai gali būti kultūros vertybių registre, kurie ne. Ir tai, kad skirta daugiau laiko dar papildomiems dokumentams parengti, manau, yra tikrai nėra pats geriausias sprendimas. Lieku prie tos nuomonės, kad turime remtis konstitucinėmis nuostatomis“.
D. Varnaitė negalėjo pasakyti, kada taryba dėl Žaliojo tilto skulptūrų rinksis kitą kartą, tačiau teigė Kultūros paveldo departamento specialistai tą padarys kaip įmanoma greičiau.
„To dar betrūko, kad mes iki Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmečio šiais metais dar puikuotumėmės Kultūros paveldo registre šiuo objektu“, – sakė D. Varnaitė.
Posėdyje dalyvavusių komisijos narių ir interesantų nuomonės dėl Žaliojo tilto skulptūrų išsiskyrė. Vilniaus universiteto atstovas Vytautas Steponėnas (VU MIF) teigė, kad Žaliojo tilto skulptūros nebuvo atvežtos iš Maskvos, jas sukūrė lietuvių autoriai, todėl į paminklą galima būtų traktuoti į lietuvių tautos praeities dalį.
„Manęs simboliai absoliučiai nedomina, nei sovietiniai nei fašistiniai. Mes,lietuviai, tuomet buvome apvilkti į tą rūbą ir turime tai gerbti“, – sakė V. Steponėnas.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė pernai teigė, kad jei bus nuspręsta Žaliojo tilto skulptūras išbraukti iš saugomų kultūros vertybių registro, ką toliau su jomis daryti, turės nutarti Vilniaus miesto savivaldybė.
Aleksandro Puidoko, meno istoriko nuomone, Žaliojo tilto skulptūrų grupės pagamintos profesionaliai, jos turi išlikti, bet jas reikia iškelti į kitas vietas, nes dabar šios ant tilto esančios skulptūros primena skaudžius momentus, susijusius su sovietine praeitimi. A. Puidokas nemano, kad skulptūrų vieta Grūto parke, kurį pavadino komercine įmone, neturinčia nieko bendra su istorijos pagerbimu.
Tiltas į Kultūros vertybių registrą buvo įrašytas 1997 m. gruodžio 31 d . Skulptūrų grupės „Mokslo jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statybos“ bei „Žemės ūkis“ ant tilto buvo pastatytos 1952 m. Prie kiekvienos skulptūros yra lentelės su trumpa informacija apie kūrinį ir jo autorių sykiu su aiškinamąja lentele apie sovietų režimo nusikaltimus okupuotoje Lietuvoje.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis pernai pasirašė įsakymą, kuriuo sprendžiant dėl teisinės apsaugos nurodoma nevertinti objektų, kuriuose esama sovietinių ar nacistinių simbolių - SSRS ar nacistinės Vokietijos vėliava, herbas, svastika, SS ženklas, kūjis ir pjautuvas, penkiakampė žvaigždė ir pan. Taip pat okupacine simbolika pripažįstami nacionalistų, SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai, organizacijų ar į juos panašūs simboliai.
Šios naujos taisyklės leidžia vertinimo tarybai priimti sprendimus dėl minėtų objektų teisinės apsaugos panaikinimo.
Remiantis ministro įsakymu, gruodį Kaune veikianti vertinimo taryba nusprendė panaikinti teisinę apsaugą ant Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto esantiems sovietiniams simboliams, tačiau pasiūlė fiziškai jų nenaikinti, o uždengti arba išvežti į Grūto parką.
Taip buvo sukurtas precedentas, kuris gali būti svarbus sprendžiant ir sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje likimą.
Vilniaus savivaldybė anksčiau yra skelbusi net kelis konkursus dėl skulptūrų restauravimo, tačiau norinčiųjų tai padaryti nenukėlus jų nuo tilto neatsirado. Šiuo metu savivaldybė nėra paskelbusi naujo konkurso, nors KPD yra leidęs skulptūras restauravimui nuimti.
Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Žaliojo tilto pastatytos 1952 metais.
Kritikai sako, kad skulptūros yra sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos.
