– Lietuvoje dar kiek neįprasta įsigyti meno kūrinius internetu. Kaip jūs priėmėte pasiūlymą pasidalyti savo darbais su interneto naršytojais?
– Žmonės šiais laikais turi vis mažiau laiko. Todėl natūralu, kad daugelis meno mėgėjų neturi kada atvykti į galeriją, nes tuo metu, kai jie baigia kasdienius darbus, galerija jau būna uždaryta. Be to, daugybės puikių menininkų darbų galerijose iš viso nėra arba jie ten šmėžuoja retai, juos galima išvysti tik parodose ir tame pačiame internete.
Sužinojusi apie tokio puslapio idėją ir išgirdusi pasiūlymą, sutikau. Tai dar viena galimybė savo darbais pasidalyti su tais, kurie ieško labiausiai jiems patinkančių darbų namams, biurams ar tiesiog į paveikslus žiūri kaip į paveikslus, o gal ir kaip į investicijų būdą.
– Jūs ir pati dirbate galerijoje. Su kokiais pirkėjais susiduriate šiuo metu?
– Yra žmonių, kurie nuosekliai domisi galerijoje eksponuojamų dailininkų paveikslais. Vieni tik pažiūri, kiti įsigyja. Vieniems rūpi menas, kiti galvoja tik apie interjerą. Vieni sunkiai sukrapšto vienam paveikslui, kiti iš karto įsigyja bent kelis.
Užsuka ir kitų menininkų, įvairių spalvingų personažų. Taip pat ir tokių, kurie mintyse iš anksto susidėlioję, kokiai vietai ir kokių paveikslų jiems reikėtų. Koks turėtų būti siužetas, koloritas. Dar kiti ieško konkretaus tapytojo darbų, klausia, kur galėtų jų rasti.
Užsieniečiams dažniausiai visos pavardės lygios: tik žymiųjų, tiek pradedančiųjų. Jei ką perka, tai dėl to, kad jiems patinka.
Prieš keletą metų galerijoje apsilankė aukštas JAV karininkas. Gal ir dėl to, kad buvo pirmadienis, daugelis kitų galerijų nedirbo. Išsirinko paveikslą, kuriame nutapytas toks melsvas dilgėlynas ir virš jo pakibęs papuvęs obuolys, ir kitą, vaizduojantį niūrų eglyną. Smagu, kad patiko tokie siužetai.
Anksčiau nuolat užsukdavo suomių turistų. Daugelis – kaip iš jų filmų. Galerijoje jie užtrukdavo vartydami paveikslų krūvas, kažką sau galvodami. Dažnai šį bei tą įsigydavo, kad ir kokį atviruką. „Atminimui“, – sakydavo. Dabar nebeužsuka, gal ši gatvelė nebepatenka į jų turistinius maršrutus.
- Individualus požiūris į kūrybą leidžia pasiekti įvairiausius meno mylėtojus. Ką jūs pati mėgstate tapyti?
– Žmones. Tik juos tapau retai. Vis ieškau būdų, kaip. Man artimas realizmas. Jei galima taip sakyti, treniruojuosi tapydama iš natūros portretų etiudus, eskizuodama figūras. Na, nesu savimi patenkinta, bet tapyti portretą labai įdomu.
Tad šiuo metu tapau aplinką, kalbančią apie žmogų. Senos laiptinių plytelės ar turėklai yra tarsi užrašo „aš čia buvau“ iliustracija. Visokios apleistos vietos, dykvietės. Viskas lėtai dūla, trūnija. Arba priešingai – dar nepabudę, nesuvešėję, vis dar skendi mirtyje: plėvele neaptraukti šiltnamių karkasai ankstyvą pavasarį, lapija nepridengti šabakštynai ir darželiai.
Labai patinka ir akvarelė. Lieju tokias greitas, daugiausia sau. Renkuosi paprastus, aiškius motyvus: dangus, horizonto linija, tada – žemė ar vanduo ir objektai ant jų.
– Koks jūsų santykis su savais darbais? Ar lengvai paleidžiate savo kūrinius?
– Neslėpsiu, su savo darbais susigyvenu ir jie man artimi. Yra daugybė tokių, kurių tiesiog neparduodu ir laikau sau, nes žinau, kad išsiskirti su jais man būtų per sunku. Tačiau kai išvystu, kaip žmogus nudžiunga pamatęs vieną ar kitą mano darbą, emocijų taip pat būna per akis. Būna, kad net pati jo taip gerai nevertinu, o štai ateina žmogus į galeriją ir sako „tai yra būtent tai, ko man reikia“. Tai labai pamalonina, gera tokį kūrinį parduoti ir palydėti jį į kitą erdvę.
Suprantu, kad dažnam pirkėjui labai svarbu surasti išsirinktam paveikslui tinkamą vietą interjere. Netinkamai pakabintas jis gali tiesiog prapulti.
Pati studijavau vitražą, nuolat teko galvoti apie jo ir architektūrinės situacijos santykį. Gal dėl to ir parodose, kitose erdvėse nuolat atkreipiu dėmesį, kaip kas eksponuojama.
– Ar manote, kad įmanoma išsirinkti paveikslą, kurio nepamatei, akimis „nepalietei“?
– Ir taip, ir ne. Išsirinkti tikrai galima. Šiuolaikiniai fotoobjektyvai pajėgūs perteikti tikslų vaizdą, spalvas, bet man visada svarbu kūrinį apžiūrėti ir tikrovėje, suvokti jo mastelį, patyrinėti, kaip atliktas. Išsirinkus darbą internete, tikrai verta pasiteirauti, ar nebūtų galimybės dar ir „pačiupinėti“ jo akimis. Tuomet vėliau neteks nusivilti, nes darbai virtualioje erdvėje kartais atrodo šiek tiek kitaip.
– Koks jūsų pačios santykis su internetu?
– Nesu technologijų žmogus, bet dabartinis gyvenimo tempas, būtinybė mokėti atsirinkti dalykus, kurie tau svarbiausi, verčia imtis paieškų internete. Internete skaitau įvairius žinių, kultūros portalus, ieškausi įdomesnių dailininkų, galerijų. Naudojuosi ir „Facebook“. Draugai nuolat pasidalija aktualia kultūrine informacija, nuotraukomis, vaizdo įrašais iš įvairių renginių, įdomesniais žinomų ir man nežinotų menininkų darbais.
Manau, ir puslapis Claudforart.lt vis pasipildys naujais darbais. Bus smagu jį patyrinėti, paskaityti.