Ketinama suburti iniciatyvinę grupę, kurios tikslas – rasti
tinkamiausią būdą Neringos garbės piliečio E. Jonušo dirbtuvėms išsaugoti ir
pritaikyti visuomenės poreikiams. Pirmoji diskusija apie tai kilo
menininko šeimai surengus atvirų durų popietę E. Jonušo dirbtuvėje.
Tarp jo paveikslų kilo pirmosios idėjos ir vizijos, kurias surašę
susirinkusieji paliko improvizuotame idėjų banke.
„Mano vyro dirbtuvės, kuriose jis ne tik kūrė, bet ir gyveno,
visada traukė žmones. Užsukdavo
ne tik dailininkų, rašytojų, muzikantų, mokslininkų, politikų,
medikų, bet ir paprastų žmonių, turistų, atvykusių iš įvairių
šalių ir miestų. Vienas žurnalistas šį namą pavadino
muziejumi be statuso“, – kalbėjo E. Jonušo našlė Vitalija
Jonušienė.
Menininko žmona ir bendramintė norėtų, kad dirbtuvės nebūtų užvertos visuomenei, kad žmonės įsitrauktų į diskusiją ir pareikštų nuomonę, kokiems tikslams jos
galėtų tarnauti.
Šią idėją palaiko ir Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
„Eduardas Jonušas – asmenybė, susiejusi senųjų Kuršių nerijos
gyventojų kultūrinį bei dvasinį palikimą ir šiandienę Neringą.
Jo dirbtuvės – tai šio kūrėjo palikimas mums, vieta, kur galime
pajusti E. Jonušo pasaulėžiūrą, jo susirūpinimą Neringos
ateitimi. Turime užtikrinti, kad visa tai taptų prieinama
kiekvienam besidominčiam Neringos istorija“, – tvirtino D.
Jasaitis.
Sovietmečiu E. Jonušas ne tik inventorizavo visas Neringos
kapines. Surinkęs istorinę medžiagą, jis parengė kapinių projektą (apie
1971 m.) ir atkūrė senąsias Nidos kapines, jose pastatydamas
sunaikintus krikštus – senųjų nerijos gyventojų kuršių antkapinius
paminklus.
Remdamasis išlikusiais originalais, meistras atkūrė vėtrunges ir
parengė pirmąją knygą apie jas, kuri sovietinio „Glavlito“ buvo
uždrausta ir liko rankraštyje. Menininkas taip pat atkūrė
sunaikintą Georgo Davido Kuverto – pirmojo Nidos apylinkių
želdintojo – antkapinį paminklą.
Artėjant Martyno Liudviko Rėzos 200-osioms gimimo metinėms, E.
Jonušas su žmona Vitalija sovietmečiu išdrįso surengti pirmąjį
jo (gimusio Karvaičiuose, Kuršių nerijoje) paminėjimą gimtinėje.
Menininkas savo iniciatyva sukūrė septynių metrų aukščio M. L.
Rėzos skulptūrą, kuri Pervalkoje stovi iki šiol.
Sutelkęs bendraminčių būrį, kartu su inžinieriumi Henriku
Mališausku E. Jonušas pagal senuosius brėžinius atkūrė pirmąjį
kurėną – senąją burvaltę, kurią į vandenį nuleido 1993 metais. Kurėnas
buvo statomas menininko dirbtuvių kieme. Jo kurėnas „Kuršis“ Nidoje
turistus plukdo iki šiol.
E. Jonušo dirbtuvėse liko sukrečiantys paveikslai, kuriuos jis
tapė, norėdamas atsikratyti skausmo, patirto tremtyje Sibire, ir dėl vėlesnių
jo persekiojimų.
E. Jonušas visada buvo Neringos maištininkas, skaidžiai išgyvenęs
dėl abejotinų naujovių antplūdžio į šį unikalų gamtos kampelį, nebijojęs pareikšti savo nuomonės, kuri neretai prieštaravo viešajai opinijai.
Jo asmenybė ir kūryba žadino žmonėse drąsą nepasiduoti konjunktūrai, nemeluoti, nepataikauti, neišduoti savo įsitikinimų.
Daugeliui jaunosios kartos žmonių jis buvo ir
lieka pasipriešinimo sovietiniam (ir bet kokiam kitam) režimui
pavyzdys ir Lietuvos nepriklausomybės šauklys.