Parodoje eksponuojami tapybos ir grafikos darbai – peizažai, natiurmortai ir portretai, knygų iliustracijos, dailininko surinkta medžiaga apie tautinio dizaino baldus, vitražas.
Gimęs ir mokęsis Kaune, dailininkas savo tapybos darbais parodoje primena ištisą XX amžiaus epochą Kauno senamiestyje.
Sustojusio laiko paieškos
Tikrą dramatizmą geriausiai atspindi ne viename šioje parodoje matomame miesto peizaže įamžinta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Paveiksle „Vytauto Didžiojo bažnyčia“, kuris datuojamas 1987 metais, ji yra su bokšto stogine, o ne smaile, kokią ši bažnyčia turi ir dabar. Su tokia pačia smaile ji yra atvaizduota paveiksluose „Pergalės krantinė“ (1982 metai, dabar būtų – Karaliaus Mindaugo prospektas) ir „Senamiesčio gatvelė“ (1992 metai, kitaip – Jėzuitų skersgatvis).
Senoji bažnyčios bokšto stoginė į smailę buvo pakeista 1982 metais. Neverta atmesti galimybės, kad šis paveikslas dar 1981 metais ir buvo nutapytas. Juk sunku atskirti ranka užrašytus vienetą arba septynetą. Arba tiesiog toks buvo dailininko sumanymas. Todėl paveiksle „Pergalės krantinė“ (1982 metai) Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia vaizduojama apramstyta pastoliais.
Lyg ir pažymėdamas vis labiau miestą užtvindantį niūrumą, gatvių automobiliams ir pastatams dailininkas suteikia gerokai daugiau spalvingumo nei menkoms žmonių figūromis.
Senasis senamiesčio gatvės su kontaktiniu tinklu ir šviestuvais atvaizdas „Dienai baigiantis“ (1965 metai) virsta blankiomis urbanistinio Kauno senamiesčio džiunglėmis.
Bet ir šio amžiaus paveikslas „Kūčių vakaras“ (2002 metai) alsuoja panašiu tamsių spalvų sodrumu kaip ir „Vytauto Didžiojo bažnyčia“. Peizažui ir vėl trūksta žmonių, taip išvengiant atitraukti dėmesį nuo architektūrinių vertybių. Vis dėlto pati nuotaika čia jau nebėra tokia prislėgta.
Primena Ukrainos Krymą
Visiškai kitoks yra 1966 metų J.Čepėno Krymo ciklas. Pasirinktos kiek abstrahuotos vietovių urbanistinės kompozicijos atpalaiduoja dėmesį. Jūros mėlyna spalva gaivina, bet pati aplinka yra svetima ir neįpareigojanti, nors ir jauki.
Visas šis ciklas primena tikrai ukrainietiškąjį Krymą – tokį, kurio dar ilgai nematysime.
Be tokių J.Čepėno urbanistinės tapybos darbų, parodoje eksponuojami ir grafikos kūriniai, kuriais jis įamžino ne tik Kauno, bet ir kitų Lietuvos vietovių, o daugiausia – pajūrio peizažus.
Regis, labiausiai dailininką domino uostų peizažai. Ir šiuose darbuose nėra vietos žmonių figūroms.
Veikla – ne tik menas
J.Čepėnas buvo ne tik tapytojas ir grafikas, knygų iliustruotojas, dailės mokytojas, tačiau pagal Kaune įgytą išsilavinimą pirmiausia – teatro pastatymų dailininkas. Domėjimasis tautine Lietuvos architektūra, baldais, jų dokumentavimas J.Čepėnui buvo ne mažiau svarbūs. Visa tai pristatoma toje pačioje ekspozicijoje.
Jaunystėje dailininkui jo tėvynė rūpėjo ne tik kaip įkvėpimas. Jis dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto inicijuotame sukilime prieš okupantus. Kelios apie tų laikų įvykius pasakojančios publikacijos kartu su nupieštomis įvykių schemomis buvo spausdintos 1996 metų „Tremtinio“ laikraštyje.
Kolorado vabzdžių ataka
Būtent toks pavadinimas geriau tiktų 1989 metų darbui, kurį autorius paliko nepavadintą. Juo lyg ir galima pabaigti šią solidžią parodą, nors pats jis jau nebėra toks ekspresionistinis, kiek daugiau – groteskinis miesto peizažas. Butaforinis sustingimas nustelbia senamiesčio vaizdinį su Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia.
Patys parodos rengėjai šį darbą pavadino „Nerimu“. Gal tokiu pavadinimu sugebėjo perduoti autoriaus tuo metu mums į dabartį siųstą žinią, kad nei meno, nei dorų piliečių cinikų valdžiai nereikia.
Iš solidaus arba dramatinio parodos piešinių rinkinio galima išskirti tris ar keturis atpalaiduojančius, lyg ir humoristinius, darbus. Nors išoriškai atrodytų, kad tik „Siurrealistinį natiurmortą“ (1966 metai) dera tokiu vadinti.