Šią kolekciją sukaupė lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas,
kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino
krikštatėviu, Kino archyvų antologijos Niujorke įkūrėjas, poetas,
eseistas Jonas Mekas.
Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta išskirtinio dėmesio dėl savo
dydžio (apie 2600 eksponatų) bei kilmės, kadangi J.Mekas didelę
dalį eksponatų gavo tiesiai iš Jurgio Mačiūno (George Maciunas,
1931-1978) – lietuvių kilmės menininko, vieno „Fluxus“ judėjimo
pradininkų. O jis ilgą laiką buvo labiausiai pasaulyje žinomas
lietuvių menininkas.
„Pirmą kartą J.Meko kolekcija pristatoma tokiu dideliu mastu“,
– patikino JMVMC direktorius Gintaras Sodeika.
2007 m. steigiant JMVMC pats J.Mekas sakė, kad tas centras
turėtų būti visų meno rūšių avangardo vėliavnešys. Prieš trejus
metus ši kolekcija buvo parodyta Niujorke, prieš pusantrų metų –
Sankt Peterburgo „Ermitažo“ muziejuje (ten buvo eksponuojami
Rusijos atlasai).
Kolekcijoje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų
eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas ir kiti garsūs menininkai
– Yoko Ono, Nam June Paikas, George'as Brechtas), Benas Vautier.
„Fluxus“ (lot. flux „tekėjimas“) – tai XX a. 7-ajame dešimtmetyje
susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir
dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių
sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs
atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą
verslą. Tai – globalus, tarptautinis judėjimas.
J.Mačiūnas visada teigė, kad „Fluxus“ – fundamentaliai
pozityvus judėjimas, bylojąs apie gyvenimo džiaugsmą, todėl jame
yra daug pokštų, žaidimų. Tai – meno ir žaidimo jungtis, kur gali
dalyvauti ir žiūrovai. Žodį „Fluxus“ J.Mačiūnas yra pavartojęs
lietuvių išeivių susitikime Niujorke. Tačiau tarp tų žmonių jis
neprigijo.
„Fluxus“ judėjimas įdomus ne tik dėl originalių meninių ir
idėjinių įžvalgų, bet ir todėl, kad šio judėjimo įkūrėjas bei
lyderis J.Mačiūnas yra mūsų tėvynainis, kurio kūrybinė ir
organizacinė veikla atspindėjo vienijančią Antrojo pasaulinio karo
ir pokarinio pasitraukimo iš Lietuvos patirtį“, – sakė parodos
kuratorius Liutauras Pšibilskis.
Šios parodos eksponatai suskirstyti į kelias grupes: viena
grupė pristato „Fluxus“ manifestus, kita – „Fluxus“ asmenybes,
trečia – plakatus, performansus, J.Mačiūno darbų maketus. Šių yra
pasklidę po visą pasaulį. Dar kiti eksponuojami kūriniai – tai
Rusijos atlasai, kurie yra unikalūs.
„Taip pat eksponuojame filmų kolekciją, kuri rodo šį „Fuxus“
žanrą nuo J.Mačiūno iki J.Ono. Bet filmai yra skolinti“, –
patikslino L.Pšibilskis.
Šioje parodoje yra du rekonstruoti objektai – „Kauliukas“ ir
stalo teniso žaidimas. J.Mačiūno jie buvo sukurti tam, kad jais
būtų galima naudotis, liesti, žaisti. Tai – interaktyvūs objektai.
Vieną jų, „Kauliuką“, – tai dėžė su apvaliomis skylėmis – buvo
labai pamėgę J.Mačiūno vaikai ir katės. Šios landžiojo be perstojo
per tas skyles. Parodoje „Kauliuko“ originalas stovi vadinamajame
„bokse“, o į rekonstruotą objektą bus galima įlipti ir pasislėpti.
Parodoje rodomi ir keli J.Meko darbai, kurie pristato „Fluxus“
judėjimą. „Labai puiku, kad J.Mekas padarė naują video filmą, į
kurį sudėjo visus „Fluxus“ performansus“, – pasidžiaugė L.Pšibilskis.
Įvairios J.Mačiūno veiklos sritys – organizavimas, kūrybinio
bendradarbiavimo būdai – sudaro vieną, meno ribas peržengusį
projektą, to meto Vakarų kultūros kontekste sukūrusį itin
pažangią ir intelektualiai stimuliuojančią meno kalbą.
Ar šiandien „Fluxus“ judėjimas turi prasmę?
„Fluxus“ su J.Mačiūno mirtimi nesibaigė. Anot NDG vadovės
Lolitos Jablonskienės, „Fluxus“ išsiplėtojo kituose judėjimuose.
Dėl jo įtakos užsimezgė konceptualus, interaktyvus menas, pramogų
ir kultūros santykis. Lietuvą tai pasiekė pavėluotai – XX a.
10-ajame dešimtmetyje. Šie judėjimai šiandien išplitę visame
pasaulyje.
Maždaug prieš metus vienos parodos atidaryme J.Mekas pareiškė,
kad į „Fluxus“ nereikia žiūrėti buhalteriškai. „Fluxus“ – tai
gyvenimo būdas, jis save – kaip idėją – gali reinkarnuoti,
nebūtinai į jį reikia žiūrėti taip, kaip 1970 -aisiais.