Savaitgalį Nacionalinėje galerijoje atidaryta paroda „Pasaulis pagal „Fluxus“ intriguoja ne tik tuo, kad tai pirmasis didelis skandalingai pagarsėjusios poeto ir filmininko Jono Meko Vilniaus miestui parduotos kolekcijos pristatymas.
Tie, kurie buvo įsitikinę, kad neverta mokėti milijonų už maišelį popierių, turi progą įsitikinti, kokių garsių menininkų darbus nuo šiol galima pamatyti ne tik Niujorke ar Paryžiuje, bet ir Vilniuje.
Populiariosios grupės „The Beatles“ lyderio Johno Lennono mylimoji Y.Ono – tik viena jų. Ją parodos rengėjai norėtų pakviesti į „Fluxus“ performansų savaitę, kuri planuojama rugsėjo mėnesį.
Keičiamų parodų salę ir dalį Nacionalinės galerijos vestibiulio užimanti paroda siūlo žiūrovams daugiau nei 600 kūrinių. Jos kuratorius Liutauras Pšibilskis sutiko „Lietuvos ryto“ skaitytojams įvardinti penkis svarbiausius šios ekspozicijos akcentus.
1. Originalai
Dauguma „Fluxus“ kūrinių – plakatai, dėžutės, lankstinukai, kortelės – tiražuojami darbai. Pavyzdžiui, garsiųjų „Fluxus“ plakatų šiandien galima rasti viso pasaulio muziejuose.
Todėl paroda pradedama nuo Vilniaus kolekcijos pasididžiavimo – originalių plakatų maketų, kuriuos sukūrė, sukarpė ir suklijavo pats Jurgis Mačiūnas.
Tai vienetiniai ir todėl ypač vertingi meno kūriniai.
Kitame salės gale eksponuojami ir žinomų „Fluxus“ leidinių, laikraščių maketai.
„Rodome „Fluxus“ laikraščio maketą ir jau išspaustą laikraštį. Nė viena kita pasaulio kolekcija tokių maketų neturi, tai yra unikalūs J.Mačiūno darbai“, – pabrėžė L.Pšibilskis. Dar viena didelė originalių lietuvių menininko darbų grupė – atlasai, kuriuose jis savaip perkūrė istoriją kartu su meno istorija, skirdamasis nemažą dėmesį ne tik „Fluxus“, bet ir Lietuvą okupavusiai Rusijai.
2. Meilė ir Y.Ono
Vilnietiškoje „Fluxus“ kolekcijoje yra nemažas Y.Ono kūrinių rinkinys. Parodoje eksponuojama nedidelė, bet įdomi ir net kiek šokiruojanti jo dalis.
Deja, kolekcijoje kol kas nerasta jokių raštelių ar kitų įkalčių, patvirtinančių, kad J.Mačiūnas buvo įsimylėjęs egzotišką japonų gražuolę.
„Neradome įrodymų, jog Jurgis buvo ją įsimylėjęs, bet žinoma, kad jis nemažai padėjo Y.Ono jos kūrybinio kelio pradžioje. Pavyzdžiui, visi parodoje eksponuojami japonų menininkės grafikos darbai yra sukurti bendradarbiaujant su J.Mačiūnu“, – sakė L.Pšibilskis.
Jis atskleidė, kad daugelis kūrinių, kurie yra priskiriami kitiems autoriams, iš tiesų yra bendri jų ir lietuvių menininko darbai.
3. Dienoraštis
Parodoje galima pamatyti ir kelis J.Mačiūno pasus. Juos su daugeliu kitų savo daiktų ir kūrinių menininkas, išvažiuodamas iš Niujorko, perdavė J.Mekui.
„J.Mekas yra fantastiškas archyvininkas. Ne veltui būtent jis sukūrė Niujorko filmų antologiją. Jonas sugebėjo puikiai išsaugoti net pačius smulkiausius, trapiausius ir įdomiausius objektus. Jei ne jis, daugelis tų kūrinių tikrai nebūtų išlikę“, – sakė parodos kuratorius.
Vitrinoje galima pamatyti net šiaudinę šv.Kalėdų puošmeną, kurią „Fluxus“ pradininkas nusiuntė paštu J.Meko šeimai.
Čia pat ir „Fluxus“ popiežiumi pasiskelbusio J.Mačiūno dienoraštis, užrašai. Panaudota kiekviena laisva lapo vietelė, prirašyta ir priklijuota pastabų ne tik paraštėse, bet ir kampeliuose. Tai tik patvirtiną žinomą faktą, jog taupumas buvo vienas svarbiausių Kaune augusio menininko bruožų.
4. Niujorkas
Su taupumu susijęs ir vienas didžiausių „Fluxus“ projektų – sumanymas pramoniniame Niujorko Soho rajone įsteigti menininkų kooperatyvus. Nekilnojamasis turtas ten buvo gana nebrangus.
Parodoje galima pamatyti lapą, kuriame yra visų 32 „Fluxus kooperatyvo“ narių parašai. Originalą.
Eksponuojami dokumentai – tik ledkalnio viršūnėlė. J.Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje tyrinėtojų laukia daugybė medžiagos, liudijančios menininkų pastangas įteisinti tai, ką šiandien įpratome vadinti loftais.
5. Žaidimai visiems
Nors „Fluxus“ judėjimas prasidėjo nuo humoro, pokštų ir pasipriešinimo nuobodžiam muziejiniam menui, šiandien jo paveldas turi muziejinę vertę, todėl dažniausiai eksponuojamas vitrinose ir ant sienų.
„Pasaulio pagal „Fluxus“ rengėjai pasistengė suteikti žiūrovams galimybę pajusti tikrąją jo dvasią, susijusią su galimybe žaisti meno objektais ir žaidimo metu kurti meną.
Tam buvo rekonstruoti du įdomūs „Fluxus“ kūriniai – milžiniškas lošimo kauliukas ir skylėtas stalo teniso stalas.
Jais buvo žaidžiama per „Fluxus“ akcijas ir vakarėlius.
Neįprastam stalo tenisui raketes ir šiandien gali susikurti patys žiūrovai. O į galerijos vestibiulyje stovinčią lošimo kauliuko kopiją galima įlįsti.
Čia pat rodomi ir du J.Meko filmai. Viename jų matyti, kaip tą didžiulį kauliuką buvo pamėgusios katės. O kitame, sukurtame tik šiemet, – surinkti daugelio „Fluxus“ performansų įrašai.
Dar sykį sugrįždamas į septintąjį dešimtmetį J.Mekas tarsi primena, kad „Fluxus“ – tai ne tik muziejine vertybe tapęs XX a. meninis judėjimas, bet ir smagaus bei kūrybingo bendrabūvio principas, kuris ir šiandien yra aktualus.
J.Meko parduota kolekcija kelia diskusijas
2007 m. Vilniaus savivaldybė už 5 mln. dolerių įsigijo 2600 eksponatų iš „Fluxus“ judėjimo įkūrėjo J.Mačiūno kolekcijos, kurią sukaupė ir Lietuvai perleido J.Mekas. Didesnę kolekciją turi tik Niujorko moderniojo meno muziejus. Lietuvoje šis sandoris iki šiol kelia diskusijas.
Didžioji dalis vilnietiškos kolekcijos kūrinių ir dokumentų yra gauti tiesiai iš J.Mačiūno. Todėl joje daug originalų bei jų eskizų, kuriuos sukūrė ir pats judėjimo pradininkas, ir kiti žymūs menininkai – Y.Ono, N.J.Paikas, G.Brechtas, B.Vautier.
Iki šiol kolekcija plačiau buvo pristatyta tik Niujorke ir Sankt Peterburgo Ermitaže. Ji – vienas svarbiausių argumentų, akcentuojančių „Fluxus“ judėjimo ryšį su Lietuva.
Žodį „Fluxus“ J.Mačiūnas pirmą kartą panaudojo Niujorko išeivių susitikime, norėdamas įvardinti visiems bendras karo ir tremties patirtis. Išeivijoje jis neprigijo, bet tapo pasaulinio atgarsio susilaukusio meno judėjimo vardu.
Pasak Nacionalinės dailės galerijos direktorės L.Jablonskienės, įvairių šalių meno istorikai linkę akcentuoti ne J.Mačiūno, o savo tautiečių indėlį į šį judėjimą. „Fluxus“ antklodę į save ypač smarkiai traukia ne tik amerikiečiai, bet ir vokiečiai bei japonai.
