A. Budvyčio fotografijų paroda taps ir prisiminimų vakaru

A.Budvytis viską, ko jam reikėjo kūrybai, rado šalia savęs. Jis fiksavo tuos žmones, su kuriais suvedė likimas, bendra patirtis, jausmai. Jis fiksavo prašalaičius. Miestus ir vietoves, po kuriuos keliavo. Net ir fotografuodamas tolimas, egzotiškas šalis (Pietryčių Aziją ir kt.), menininkas nesižavėjo neįprastu čionykščiu gyvenimo būdu, architektūra ar augmenija. Jis gilinosi į vietos gyventojų kasdienybę, į svetimšalius žvelgė atvirai ir be nuostabos. Kaip būdamas vienas iš jų.

Ir vėliau, kai jo fotografijoje atsirado tylioji gamta, jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje. Tai, ką pats užaugino ar aptiko vaikštinėdamas po pievą, klaidžiodamas miške. Viską šis autorius galėjo nesunkiai perprasti ir pasitelkti kūrybai. Mąstė praktiškai, kaip žmogaus, neseniai pradėjęs ūkininkauti kaime (prieš tai A. Budvytis gyveno Vilniuje), ir kaip menininkas, iš rasto paukščio sparno galėjęs sukurti fotografinį epą ar bet kurią daržovę paversti savo kūrinio herojumi.

Farmacijos studijos tarsi iš anksto užprogramavo A.Budvyčio eksperimentus, kurie nuo 1983 m. pasireiškė įvairiais fotografijų spalvinimais, tonavimais ir kitokiais papildomais efektais. Tačiau jo fotografijų pilkuma ir tada niekur nepradingo. Priešingai, atsiradusios spalvos kontrastuoja su niūriais tonais ir dar labiau juos išryškina. O sąmoningai cituojami nekokybės elementai – tarsi atsitiktinai pateikiami sugadinti“ kadrai – palieka atviros ir paveikios fotografijos įspūdį.

Jau gyvendamas kaime, A.Budvytis pasinėrė į savotiškas gamtos studijas. Fiksavo skirtingų faktūrų, spalvų augalus, daržoves, gyvius ir kt. Tai nugramzdindamas juos į vandenį, tai ieškodamas išraiškingo atspindžio stiklo lakšte ar stebėdamas vaizdo deformacijas ledo luite. Viskas buvo pasitelkiama ne tam, kad sukurtų tai, ko nėra realybėje. O tam, kad apnuogintų tikrovę ir savotiškai paliudytų niekur nedingstantį jos pirmapradiškumą.

A.Budvyčio fotografijų pasaulis – intymus, labai asmeniškas, bet kartu – atviras ir gaivalingas. Kartais šiek tiek ironiškas. Visada maištingas. Jo fotografija niekada neneigia. Joje neaptiksime jokios kritikos, vien švelnią melancholiją, susimąstymą, nuoseklų, atidų ir gilų aplinką tiriantį žvilgsnį. Ji kalba savaip. Ji kalba tyla.

A.Budvytis gimė 1949 m. Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje (Klaipėdos r.). 1967-1971 m. studijavo farmaciją Kauno medicinos institute. Nuo 1979 m. – Lietuvos fotografijos meno draugijos (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) narys. Nuo 1994 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP). 2002 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas.

Svarbiausi fotografijų ciklai: Vyrų skyrius Nr. 7“ (1984), Mada“ ir Vietnamas“ (1986), Lietuvos kaimeliai“ (1988-1992), Vilniaus vaizdai“ (1986-1992 m.), Tylioji gamta“ (nuo 1991), Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“ (nuo 1998).

Surengė apie 30 personalinių parodų. Nuo 1979 m. dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Italijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Brazilijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje).

Mirė 2003 m. Goniūnų kaime (Jurbarko r.).