Šią parodą sumanė Berlyno graviūrų kabineto darbuotojai. Muziejus iš savo kolekcijos atrinko pusšimtį meno kūrinių, kuriuose pavaizduoti šunys. Tarp autorių – Rembrandtas, Albrechtas Dureris, Adolphas Menzelis, Diego Velazquezas, Otto Dixas. Ekspozicijos pavadinimas dviprasmis – „Wir kommen auf den Hund“. Šis frazeologizmas reiškia maždaug „mes žemai puolėme, nusiritome“, bet pažodžiui teoriškai jį galima išversti ir „mes priėjome iki šuns“.
Filosofo Arthuro Schopenhauerio pudelis, politiko Otto von Bismarcko dogas ar dizainerio Rudolpho Moshammerio Jorkšyro terjeras visuomet buvo gardus kąsnelis laikraščių iliustratoriams. Bet tokius meistrus kaip A.Dureris ar O.Dixas domino ne tik garsūs šunys. Savo piešiniuose, graviūrose, litografijose, akvarelėse, drobėse menininkai fiksavo gyvūnų judesius, jų anatomiją ir kailio struktūrą, taip pat jų visuomeninį vaidmenį ir jausmus. Kinkomieji, sarginiai, medžiokliniai, aviganiai, dekoratyviniai – žmogaus ir šuns bendravimas parodoje atskleistas visais rakursais.
Pasak muziejaus direktoriaus Heinricho Schulze's Altcappenbergo, daugelis dailininkų patys laikė šunis. „Jiems patiko taksai ir dogai, kad ir kaip būtų keista. Pablo Picasso turėjo vokišką taksą, vardu Lumpas. Maxas Liebermannas taip pat turėjo taksą, jį galima pamatyti mūsų parodoje, M.Liebermanno paveiksluose“, – patikslino muziejaus direktorius.
Iš viso eksponuojama 50 įvairių paveikslų. Viename jų vokiečių dailininkas, grafikas ir iliustratorius A.Menzelis vaikų albumui guašu nupiešė nuvargusį šunį, įkinkytą į vežimaitį. Jis guli ir visai nekreipia dėmesio į šalia įsitaisiusią tingią katę, galinčią daryti tai, ką nori. Kitame grafikos lakšte šuo tampa biblinės pasaulio sukūrimo istorijos dalyviu ir patenka į paveikslą kartu su Adomu ir Ieva. Daugelio kūrinių herojai – ištikimi kiemų ir namų sargai. Bet buvo ir tokių keturkojų, kurių tapyti portretai: pavyzdžiui, vieno spanielio galvą 1589 metais nutapė dailininkas Agostino Carracci. Kai kurie dailininkai leisdavo sau nedideles provokacijas: Rembrandtas 1633 metais savo „Peizažo su gailestinguoju samariečiu“ pirmajame plane pavaizdavo šunį, padariusį krūvelę, o šiuolaikinis dailininkas Dieteris Rothas nupaišė tokios pat krūvelės formos autoportretą.
Parodos rengėjai pirmą kartą leido į muziejų atsivesti šunis ir lankytojams su augintiniais rengia specialias ekskursijas. Prie įėjimo į parodą stovi dubenėliai su vandeniu ir ėdalu. Keturkojai lankytojai mielai ragauja siūlomus skanėstus ir pereina prie patraukliausios vizito dalies – socializacijos būryje nepažįstamų šunų.
„Menas jiems, savaime suprantama, nerūpi“, – sakė Hilke Hartmann, atėjusi į Graviūrų kabinetą su dvimečiu Romanijos vandens šunimi Alba. Dėl išskirtinės uoslės šios veislės šunys naudojami trumų paieškai. Tačiau meninės uoslės parodoje Alba nepademonstravo. „Manau, kad jis taip džiūgauja todėl, kad čia yra kitų šunų“, – kalbėjo jo šeimininkė.
Berlyno gyventoja Lotti Litzmann taip pat atsivedė į muziejų šunį. Jai „šunų ekskursijos“ idėja patiko todėl, kad nereikia augintinio palikti vieno namuose arba vesti pas draugus. Foksterjerui Pauliui muziejuje taip pat patiko. „Jis patenkintas, nes gali visą laiką būti su manimi“, – paaiškino šeimininkė. Į meno kūrinius šuo nekreipė nė mažiausio dėmesio. „Ant jų juk nėra dešros“, – nusijuokė 68 metų Lotti.
Parengė Milda Augulytė