Nuolat su moliu, šamotu, akmens mase, glazūromis ir oksidais eksperimentuojantis I.Barotis vėl nustebino žiūrovus neįprastų medžiagų ir formų kūriniais. Menininkas jau ne pirmą kartą mėgina įrodyti, kad, tolstant nuo tradicinės taikomosios keramikos, degtą molį galima paversti ne tik salonus puošiančiais buities daiktais, bet ir intriguojančiais žmogaus būties ženklais, simboliais, daugiaprasmėmis idėjomis.
„Man nuo jaunystės knietėjo daryti kitaip nei kiti, eksperimentuoti su neįprastomis medžiagomis. Ir šioje parodoje tarsi polemizuoju pats su savimi, bandau kitu kampu pažvelgti į kai kurias kasdienybės apraiškas, mus supančius daiktus, atskleisti jų ryšius, vidinę evoliuciją. Kai kurie mano kūriniai – be apčiuopiamos fizinės prigimties, juose neįžvelgsite ir aiškiai išreikšto istorijos bei kultūros konteksto“, – per parodos atidarymą kalbėjo I.Barotis.
Vernisažo pavadinimas „Lygiadienis“, pasak autoriaus, simbolizuoja pusiausvyrą, harmoniją tarp šviesos ir tamsos, tarp sukurtų formų ir jų prototipų, tarp įgyvendinamų idėjų ir archetipų, tarp medžiagiškumo ir išraiškingumo. Siekdamas paryškinti būtent tokias sąsajas, I.Barotis savo naujų kūrinių cikluose naudoja tik dvi spalvas, rodo dvi kontrastingas briaunas ir plokštumas, dvejopą skirtingo grūdėtumo akmens masę.
Parodoje eksponuojamos ir abstrahuotos, nuo realybės nutolusios, monumentalias skulptūras primenančios figūrinės kompozicijos. Vienas tokių kūrinių – „Ganytojas“, vaizduojantis palaidą avių bandą, žiūrovus nuteikia filosofiškai ir tarsi primena, jog ir žmonės kartais atrodo panašiai, o tada visuomet atsiranda juos kažkur vedantis piemuo.
Menininkas moka ir pašmaikštauti – plokštumose atkurti keraminiai spagečiai, alyvuogės, aitrieji pipirai, kitokie egzotiški vaisiai ir daržovės jo kūriniuose atrodo kaip tikri. Lietuvoje šaknis įleidęs tadžikas neslepia jaučiąs Artimųjų Rytų keramikos tradicijų įtaką: „Mano kūrinių formos, jų ornamentika tarsi savaime ateina iš vidaus. Matyt, esu kitoks, galvoju kitaip negu tikrieji europiečiai.“
„I.Barotis – persų kilmės, gal todėl jo kūryba dvelkia Asirijos reljefais, mįslinga Vidurinės Azijos stepių ir dykumų platybių, senųjų šventyklų dvasia. Lietuviams neįprasta plastika, dekoras, polinkis dažniau naudoti oksidus bei glazūrą šio keramiko darbus išskiria iš kitų“, – pažymėjo klaipėdietė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.
Ką tik grįžęs iš Tadžikijos I.Barotis prisipažino, jog jo gimtinė smarkiai pasikeitusi, vis sunkiau suvokti, kas ten vyksta: „Jauni, barzdoti vyrai šneka apie Koraną, bet patys ne visada laikosi pranašo Mahometo priesakų. Tarp jų yra ir tokių, kurie pasiryžę su ginklu rankose vykti į Siriją, kitus kraštus kurti naujojo kalifato – Islamo Respublikos.“
Ironiškas autoriaus požiūris ne tik į Vidurinės Azijos, Artimųjų Rytų, bet ir į kitų pasaulio kraštų maldininkus bei jų ganytojus, kurių darbai ir šventose vietose ištarti žodžiai neretai skiriasi kaip diena ir naktis, vienaip ar kitaip ryškėja ir kai kuriuose parodoje „Lygiadienis“ eksponuojamuose I.Baročio kūriniuose. Iš Ferganos slėnio kilęs I.Barotis mokėsi Dušambės meno institute, o 1979 metais atvyko studijuoti į Vilniaus valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Apsigyvenęs Klaipėdoje, nuo 1985 metų dalyvauja parodose – jo darbai eksponuoti Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.
I.Barotis – pirmosios uostamiestyje privačios meno galerijos įkūrėjas. Šimtus dailės parodų surengęs tadžikas pelnė žiūrovų simpatijas aktyviai propaguodamas lietuvių menininkų kūrybą. Jis dar atranda laiko ir savajai kūrybai.
Į galerijos „Baroti“ parodą susirinkęs būrys menininko kolegų, draugų ir bendraminčių linkėjo jam nenuleisti sparnų.
