8 geriausi pasaulio trumpametražiai filmai šių menininkų dėka vienam vakarui išeis už ekrano ribų. Tai bus neįprastas trečiadienis menų fabrike „Loftas“.
M.Dirsytė yra viena iš nedaugelio menininkių Lietuvoje, kuri kuria meną savo kūnu ir netikėtais užmojais. Performanso menas kaip reiškinys atsirado XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tuo metu tai buvo labai šokiruojantys ir radikalūs performansai. Monika atstovauja naujajai performanso menininkų kartai.
„Šiuo metu jaučiuosi darbingai, kupina naujų minčių ir idėjų“, – pokalbį iš Atėnų entuziastingai pradėjo Monika.
- Kuris jūsų laimėjimas šiuo metu yra svarbiausias?
– Man svarbiausia tai, kad toliau noriu kurti ir turiu naujų minčių. Aišku, labai džiaugiuosi, kad mano performansus pamato vis daugiau žmonių. Labai džiaugiuosi, kad apskritai, kai kurie pirmą kartą sužino, kas yra performansas. Labai malonus geriausios „ArtVilnius ’15“ žiūrovų išrinktos menininkės įvertinimas.
- Ar yra kas nors, ko niekada nekartotumėte savo gyvenime?
– Turbūt, kad yra. Kita vertus, stengiuosi nesigraužti dėl padarytų klaidų ar neteisingų poelgių. Visada žiūriu į priekį ir mokausi iš savo klaidų. Žmonės nėra tobuli, tačiau mums tokiems ir nereikia būti.
- Kaip pristatytumėte performansą „Monika & Monika“?
– Siūlyčiau tiesiog jį patirti ir nebijoti pažiūrėti pro akutę. Visa kita palieku žiūrovo teismui. Sunku papasakoti apie performansą, reikia jį išgyventi.
- Kuo, jūsų nuomone, meno performansai skiriasi nuo teatro?
– Manau, kad skirtumai tarp menų mažėja. Teatras tampa performatyvus, o performansas gali būti teatralizuotas. Vis dėlto, manau, kad performansas yra vienas gyviausių ir paveikiausių menų. Jis įvyksta kartu su žiūrovu tą akimirką. Jei matei gerą filmą, gali rekomenduoti jį pažiūrėti, o performansas gali įvykti tik kartą. Jo liudininkais tampa tik tie žiūrovai, kurie matė performansą ir išgyveno jį kartu su menininku.
- Ar galima sakyti, kad leidžiate sau kęsti fizinius skausmus dėl meno?
– Pirmiausia man kyla idėja, o po to, žiūriu, kaip ją įgyvendinti. Kartais taip, tenka kęsti skausmus, tačiau tai tikrai nėra svarbiausia. Dažniau daug sunkiau yra išgyventi ne fizinį skausmą, bet tai, kad būni visiškai atvira kitam žmogui, apnuogini jam savo sielą. Tai yra sunku. Tačiau tos tikrumo akimirkos man yra neįkainojamos.
- Kaip atsidavimas menui keičia gyvenimą?
– Atsidavimas menui tikrai keičia gyvenimą, nes turi rinktis tarp vienatvės ir nebuvimo atsiskyrėliu… Visada jaučiu vidinį konfliktą. Pasirinkti meną – tai tarsi įstoti į vienuolyną, bet sykiu ir būti pasauliečiu.
- O kaip tada matote savo ateitį?
– Čia sunkiausias klausimas. (Juokiasi.) Nuoširdžiai toliau galvoju apie būsimus projektus. Kartais pagalvoju ir apie šeimą...
- Kokios kelionės jums labiausiai patinka?
– Nesu iš tų žmonių, kurie alpsta dėl kelionių… Vis dėlto labai mėgstu netikėtas keliones.
- Kas jus dažniausiai prajuokina?
– Prajuokina gyvenimiškos situacijos, kartais pati save prajuokinu, niekada nebijau pati savęs pašiepti, kartais ir kitą žmogų galiu draugiškai per dantį pertraukti… Apskritai juokiuosi daug, nebent būnu susikaupusi.
- Ar jums patinka savo išvaizda?
– O kas čia gali patikti – dvi akys, nosis ir burna… Vertinu save realistiškai. (Juokiasi.)
- Ar manote, kad meno performansai Lietuvoje kada nors taps populiariuoju menu?
– Manau, kad ateityje Lietuvoje tai tikrai bus labiau žinoma. Performansai, be abejonės, sulauks daugiau susidomėjimo. Tačiau ar tai turi tapti labai madinga, – nežinau. Kartais mane gąsdina tokie žodžiai kaip madingas, stilingas, populiarus…
