Dainiaus Labučio kūryba išsiveržė lyg džinas iš butelio (žiūrėk)

Ant drobės atspaustos didelio formato D.Labučio fotografijos raibuliuoja spalvomis. Kiekvienos atsiradimas – netikėtas. Tuo labiau kad Dainius dirba fotožurnalistu – fotografuoti tenka ir prezidentę, ir premjerą, ministrus, spaudos konferencijų dalyvius, kur viskas konkretu ir didelių menų neprigalvosi. Užspaustoji – fotomenininko – pusė visada laukia savo valandos, ir šįkart ji išsiveržė lyg džinas iš butelio.

Darant tokius darbus, kaip sako Dainius, „dūšia“ atsigauna. Tačiau kai visą dieną groji polką, vakare dar pagroti simfoniją ne visada pavyksta.

– Iš tolo jūsų fotografijos atrodo kaip nutapyti paveikslai.

– Aš to ir siekiau. Nemoku valdyti teptuko, bet žinau, ko noriu. Tam pasitelkiu fotografiją ir „tapau“ kompiuteryje – dedu kadrą ant kadro. Daugelyje darbų viena ant kitos uždėtos šešios fotografijos.

Aš netradiciškai atėjau į fotografiją. Kai tarnavau sovietų armijoje, orkestre grojau būgnais. Einu ir matau – kadras. Jau tada fotografijas matydavau. Ne tokias, kaip šioje parodoje, bet ir ne reportažines. Tada ir padėjau būgnininko lazdeles.

– Kaip kilo mintis dėti kadrą ant kadro ir išgauti ką nors netikėto, juokingo, įžūlaus?

– Net nežinau. Kažkada fotodidintuvu sluoksniuodavau nespalvotas fotografijas. Turiu įdomių. Bet tai buvo labai sudėtinga, popieriaus gadinimas. O čia – taukšt ir yra.

– Kadaise dirbote populiariame žurnale „Jaunimo gretos“, „Respublikos“ dienraštyje, dabar – Eltoje. „Tarnybos“ fotografijos – konkrečios, o čia liejatės iš kraštų, kuriate tai, ką norite. Kaip atrandate tam laiko, iš kur semiatės jėgų?

– Spaudoje dirbu 23 metus. Reikia mokėti „atsijungti“. Kai šitą parodą rengiau, žmona siūlydavo: „Gal eik pasivaikščiot su šunimi.“ Ji matydavo, kad nuo vaizdų, spalvų man „stogas važiuoja“.

– Kaip surandate modelių tokioms netradicinėms fotografijoms? Moters ir vyro aktams, portretams. Ne kiekvienas modelis norėtų save matyti iškreiptu veidu, su viena akimi.

– Modelis buvau ir aš pats. Yra ir mano autoportretas – „Žmogus-žuvis“. Baisiai iškreiptas. Aktus fotografavau kaip tik šiai parodai – tai Adomas ir Ieva. Ievą sąmoningai dariau tokią, kad į akis kristų jos vaisingumas.

– Kadangi Adomą atsukote užpakaliu, tai reikštų, kad gimstamumas mažėja, kad jis neatlieka savo pareigų?

– Panašiai.

– O čia – labai panašu į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“.

– Bet čia verda sriuba. Kartą komandiruotėje nufotografavau kolegės rankas, nes ant jų buvo daug spuogų. Dar nežinojau, kur jas „uždėsiu“. Ir „uždėjau“ ant verdančios sriubos. Paskui žiūriu kompiuteryje – tikrai labai panašu į M.K.Čiurlionio „Karalių pasaką“.

O čia – kaimyno kepsninė, atremta į pirtelę. Ilgai laukiau, kol ji „pribręs“ – ji rūdijo, rūdijo kokius porą metų. Nufotografavau, ir iš jos išėjo lapė triakė.

Yra ir mano brolis. Paprašiau jo išpūsti pilvą, kad būtų didesnis, uždėjau oranžinius saulės akinius, o į rankas įdaviau saksofoną. Nusiunčiau jam ir paprašiau įvertinti. „Kaip Džekas skerdikas“, – atrašė. Kitoje fotografijoje – vienaakis herojus. Palangoje sutikau bomželį. Nufotografavau. Kai dariau darbą parodai, pusę veido „nuėmiau“ ir ant viršaus uždėjau šviestuvo fragmentą. Tik į visus tuos darbus reikia žiūrėti iš toli.

– Ar jums reikia įkvėpimo, ar jau nebe – viską atliekate techniškai?

– Man reikia atsipalaiduoti – išsijungti iš polkos ritmo.

– Gal turite savo fotografijos mokytoją, kuris išmokė taip ekstravagantiškai matyti pasaulį?

– Turiu – Rimantas Dichavičius. Buvau jo mokinys porą metų, jam parodinius darbus spausdindavau. Jis mane išmokė pajausti kadrą. Tas bendravimas mano fotografijoms turėjo įtakos.