Jei Fotografijos galerija būtų likusi savarankiška miesto kultūros įstaiga, jos vadovo vietai užimti būtų tekę rengti konkursą. Bet dabar to neprireikė. Tad 22 metus dirbęs dailės pedagogu 48 metų S.Laurinavičius keičia profesiją – pradeda dirbti Fotografijos galerijos parodų kuratoriumi. Kūrėjas sako to nebijantis – kur kas blogiau yra stovėti vietoje ir nejudėti į priekį
-Su kokiomis mintimis atėjote į fotomenininkų Meką? – paklausiau dailininko ir menotyrininko S.Laurinavičiaus.
-Prieš priimant sprendimą buvo visokių minčių, bet paskutinė – sutikti – nusvėrė. Atvirai pasakysiu: nesitikėjau, kad kada nors teks tokios pareigos. Visada galvojau apie darbą dailės srityje.
Tačiau palyginus abu menus, galima surasti juos jungiančią grandį – techninę raišką. Abu menai yra vaizduojamųjų menų šakos, tad kodėl neišbandžius savęs? Tiesa, dailės erdvė man daugiau žinoma ir personalijos geriau pažįstamos, bet ir fotografai nėra svetimi.
-Kokią matote Fotografijos galerijos ateitį? Kokių planų turite?
-Padaryti darbą. Vizijos – netvarios, kaip ir oro prognozės. Man patiko, kad patys fotografai nusprendė, jog būtina sujudinti galerijos darbą, o aš noriu judėti į priekį. Tačiau čia – kaip pirma akistata su drobe. Atsistoji prieš drobę ir matai viziją, o kai baigi tapyti, įsitikini, kad rezultatas toli gražu ne toks, kokį įsivaizdavai.
-Į miesto galerijas užsukdavote susipažinti su parodomis. Kartais jose pats dalyvaudavote, kartais tik jas pristatydavote, apibūdindavote. O kokia, jūsų manymu, turėtų būti Fotografijos galerija?
-Į šią galeriją ateidavau dėl savęs. Ir fotoaparatą nusipirkau bei fotografuoti pradėjau dėl savęs, bet ne tam, kad tapčiau fotomenininku. Fotoaparatas man yra instrumentas, priemonė, kuri padeda atsakyti į kai kuriuos klausimus. Be to, mano dailės kūryboje galima įžvelgti ryšį su fotografija.
Į Fotografijos galeriją vaikščiojau be išankstinės nuostatos ką nors keisti. Nors galerijos spalvos – juoda, balta, raudona – senstelėjusios. Kažkada gal ir gerai žiūrėjosi. Kita vertus, koks skirtumas, kokios spalvos galerijos sienos. Kur kas svarbiau, kas ant jų kabo.
Po 22-ejų pedagoginio darbo metų nori nenori supranti, kad būtina dalintis. Taip buvo, kai dirbau mokykloje, taip buvo, kai dirbau su studentais. Svarbiausia, kad man pačiam būtų įdomu. Jei neįdomu, sunku prisiversti. Tada einu ten, kur įdomu dirbti.
-Panevėžyje yra apie 15 fotomenininkų. Ar daug jų parodų bus kitąmet?
-Pagal pirminį 2016-ųjų planą galerijoje turėtų būti šešios panevėžiečių fotomenininkų personalinės parodos. Vadinasi, kas antrą mėnesį ekspozicijoje dominuos panevėžiečiai.
Fotografijos galerija yra Dailės galerijos padalinys, todėl turi tarnauti miesto poreikiams. Kas telpa į sąvoką miestas? Galerija – tai profesionalaus meno taškas, todėl jos autoriai turi atstovauti profesionaliajam menui. Tačiau bent viena paroda turi būti skirta jaunųjų kūrybai, kaip yra ir dabar.
Turi būti ryšis tarp atskirų amžiaus grupių. Ir dar – jaunieji turi matyti senąją fotografų kartą, ja sekti, ją pralenkti. Reikia užauginti naują kartą, kurios darbus norėtų pamatyti kitų miestų kūrėjai.
Kokia forma tai vyks, dar nežinau. Galiu tik pasakyti, kad uždarumas žudo – tuo įsitikinau dirbdamas pedagogu. Sieksiu kuo daugiau atvirumo.
– Kaip tai įsivaizduojate?
-Reikia kontaktų, ryšių, mainų. Kažką atsivežti, kažką išvežti. Idealu būtų sukurti aplinką, kurioje suktųsi artimo rato žmonės, kad menininkai palaikytų, viešintų savo galeriją, o ši taptų jų vizitine kortele. Taip dirba komercinės galerijos. Tas pats vyksta tarp mokytojo ir mokinio.
Jeigu mokytojas užaugina mokinį, tas mokinys sukuria sėkmę ir sau, ir mokytojui. Ryšys tarp galerijos ir menininkų toks pats. Kuo daugiau įdomių menininkų išveši, tuo daugiau tokių pat atsiveši. Labai svarbu, kad tokie ryšiai nesilpnėtų, netaptume įdomūs tik patys sau.
-Tikitės, kad jums pradėjus vadovauti Fotografijai prasidės nauja, kitoks jos veiklos etapas?
-Tai natūralu. Pateiksiu pavyzdį: dvylika metų kuravau Žiemgalos dailės plenerą. Niekas iš tos vietos manęs nekrapštė. Tačiau šią vasarą plenero veiklą perdaviau kitiems žmonėms. Supratau, kad privalau trauktis.
Pradėjęs įgyvendinti projektą buvau labai energingas, po to viskas tapo pernelyg aišku. Dar vėliau pajutau, kad viskas vyksta savaime. Tai jau nebuvo mano kūrinys, mano kūnas. Todėl džiaugiuosi, kad buvo sukurta Fotografijos galerija, sukurtos sąlygos jai gyvuoti, kurti.
Tiesa, viena mintis man neduoda ramybės. Esu parodų kuratorius, atsakingas už parodų organizavimą. Tuo metu iš manęs tikimasi, kad būčiau organizacijos vedlys. Gal tai būtų dar įdomiau?
-Norėtumėte tapti Panevėžio fotomenininkų vadovu?
Taip. M.Šileikaitė–Čičirkienė savo laiku buvo ir galerijos direktorė, ir parodų kuratorė, ir fotomenininkų vadovė – tarsi visų mama (Panevėžyje Lietuvos fotomenininkų skyriaus nebuvo ir nėra, yra tik neformali sąjungos narių grupė – Red. past.).
Bet iš manęs tėčio padaryti nėra kaip. Vaikai (fotomenininkai) jau paaugę. Būtų kaip vištai, kuriai pakišo auginti ančiuką – kad ir kiek jį saugo, jis vis tiek veržiasi į kūdrą. Nesu fotografijos specialistas. Tačiau kodėl gi ne – gal tą mintį pasibalnoti ir bandyti joti? Gaunu didesnę nei tikėjausi dovaną. Tad, galima sakyti, esu parodų kuratorius, galintis tapti ir fotomenininkų kuratoriumi.