Tarp jausmų ir racionalaus prado
J.Švažo kūrybą propaguojanti Baroti galerija pateikė staigmeną žiūrovams – pristatė kelias dešimtis paveikslų, iš jo šeimos rinkinio. Tarp jų – pirmieji dailininko portretai ir paskutinis peizažas su medžiais, nutapytas tik jam būdinga ekspresyvia maniera.
Talentingas ir aktyvus kūrėjas, lietuvių dailės novatorius J.Švažas staiga mirė pakirstas ūmios ligos vos peržengęs penkiasdešimtmetį.
Sovietmečiu gyvenusio J.Švažo kūryba ženklina tam tikrą perversmą lietuvių tapyboje – kartu su Jonu Čeponiu, Leopoldu Surgailiu, Silvestru Džiaugštu, kitais tuomečiais „spalvininkų sąjūdžio“ aktyvistais jis mėgino peržengti ideologizuoto meno slenksčius, savo mintis ir pasaulėjautą perteikti romantiškai ekspresyviomis spalvomis, novatoriškai komponuojamais siužetais.
Ryškiomis spalvomis žaižaruojantys J.Švažo paveikslai – šiuolaikinės lietuvių tapybos klasika ir aukso fondas. Jo amžininkas Justinas Marcinkevičius, kažkada pripažinęs savo ir J.Švažo kūrybos dvasinę giminystę, tvirtino, jog abu jie kaip broliai dvyniai iš esmės darė tą patį: poetas savo jausmus ir pasaulėžiūrą išliejo eilėraščių metaforomis, o tapytojas – spalvingomis kompozicijomis.
J.Švažo potėpis – be prislopintų ir atsargių spalvų niuansų, beveik visuose jo paveiksluose vyrauja aiškus, vyriškai griežtas kompozicijos centras. Gal todėl šio menininko darbai žiūrovų sąmonę perskrodžia akimirksniu, kaip žaibo kirtis. Menotyrininkai neabejoja, kad J.Švažas yra jausmų tapytojas ir tuo pat metu – racionalus, subtiliai balansuojantis tarp emocijų ir logiškos mąstysenos kūrėjas.
„Jo kūryboje šie du pradai susilieja, papildo vienas kitą – iš tiesų tai yra meno pilnatvė. Tai, ko galbūt siekiame ir mes, kai norime vienu metu būti ir protingi, ir jausmingi. Todėl J.Švažas toks artimas mums visiems“, – per parodos atidarymą pabrėžė dailininko gyvenimo kelią ir jo kūrybą nušvietusi menotyrininkė Dalia Karatajienė.
Dvasios ženklas – medžių kamienai
Sovietmečiu J.Švažas, kaip ir kiti kūrėjai, vienaip ar kitaip buvo veikiamas „socialistinio realizmo“ apraiškų – kai kuriuose jo darbuose ryškėja chemijos gamyklų vamzdynai, statybų, uostų panoramos, išskirtinis dėmesys skiriamas aviacijai, kosmonautikos temai. Ar tik ne už tokį „konstruktyvizmą“ J.Švažas prieš pat mirtį buvo valdžios įvertintas – apdovanotas Lietuvos SSR valstybine premija ?
Anų laikų industrijos ir urbanistikos peizažai vertinami kaip menininkų priverstinė duoklė socializmo epochai. Kita vertus, tikrasis menas peržengia ideologijų ribas, todėl J.Švažo paveiksluose dabar įžvelgiama ir kitokių prasmių – toldamas nuo Antano Gudaičio suformuluotų lietuviškos tapybos mokyklos postulatų jis ieškojo savojo kelio. Pastarasis akylai stebėjo J.Švažo pastangas, vertino jo atkaklumą ir darbus.
J.Švažo paveikslai, pasak D.Karatajienės, įdomus tuo, kad dvelkia ne socializmo laikų patetika, o kažkokios grėsmės nuojauta, ryškėja į ateitį nukreiptos įžvalgos, kad techninė pažanga – dar toli gražu ne viskas. Vaizduojamus industrijos objektus jis įvilko savitų spalvų rūbą, eksperimentavo, ieškojo naujų kompozicijų. Anksčiau J.Švažo drobėse neįžvelgtos ar nepastebėtos prasmės dabar iš naujo atrandamos formose, spalvų dermėsė, faktūrose.
Parodos lankytojai galėjo įsitikinti, jog labiausiai pamėgti J.Švažo koloristinės tapybos simboliai – ne fabrikų kaminai, statybų pastoliai, aukštosios įtampos pastotės, žvejybos tralerių prieplaukos, elektros jėgainių turbinos, o jachtų burės, senamiesčio skersgatvių architektūra, medžių guotai, tarytum vitraže pabrėžti tik jam būdinga juoda kontūro linija.
„Medžiai – lyg kokia J.Švažo emblema, dvasios ženklas, raktas į jo pasaulėjautą ir filosofiją. Jo medį suprantu arba žiūriu į jį kaip išgyvento tragiško laikotarpio sublimaciją, ženklą, simbolį. Galbūt nesąmoningą. Nė kiek neabejoju, kad J.Švažo medyje yra jis pats su savo ir visos tautos skaudžia patirtimi. Galima tarti, kad jo ranką vedžiojo istorija“, – taip tapytojo kūrybą visos lietuvių kultūros renesanso kontekste apibūdino poetas Just.Marcinkevičius.
Pristatytas J.Švažo kūrybos albumas
Dailininko sūnus vilnietis Saulius Švažas džiaugėsi, kad tėvo kūryba neužmiršta: „Jis nutapė apie 600 paveikslų, paliko šimtus eskizų, pastelių, etiudų. Kai kurie darbai pateko į Nacionalinę galeriją, kiti pasklido po muziejus, iškeliavo į užsienio šalis, atsidūrė meno kolekcininkų rinkiniuose. Baroti galerijoje eksponuojama mūsų šeimai priklausanti J.Švažo kūrybos palikimo dalis. Rinkinyje yra įvairių paveikslų – nuo pirmųjų iki paskutinio.
Išsaugotus paveikslus dailininko šeima ketina perduoti Vilniuje, apleisto kino teatro „Lietuva“ vietoje pastatytam Šiuolaikinio meno muziejui. Su šio projekto sumanytojais ir investuotojais iš esmės jau yra sutarta, jog nuolatinei lietuvių tapybos klasiko ir modernisto J.Švažo kūrybos ekspozicijai čia bus skirta viena salė.
J.Švažo kūrybos ir gyvenimo tyrinėtoja menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė iš Mažeikių kilusį dailininką apibūdina kaip inteligentišką kandinskiško tipo menininką – harmoningą asmenybę, atsakingą intelektualą, trykštanti energija, kūryboje ir buityje tvarkingą žmogų, kuriam visiškai nebūdinga bravūra, boheminė laikysena.
Nemenką įtaką į sostinę persikėlusio žemaičio J.Švažo kūrybai padariusi jo žmona ir bendražygė – tekstilininkė Marija Kondrackytė-Švažienė. Ji irgi atvyko į jubiliejinę parodą Klaipėdoje.
Su Švažų šeima seniai bendradarbiaujanti Baroti galerija dailininko jubiliejinę datą sumanė įamžinti išleisdama jo darbų albumą. Dvejus metus rengtas solidus leidinys su R.Rachlevičiūtės apžvalginiu straipsniu, plačia J.Švažo kūrybos ir publikacijų apie jį bibliografija, archyvinėmis fotografijomis jau išvydo dienos šviesą.
Lietuvos kultūros tarybos ir kitų mecenatų paremtą albumą „Jonas Švažas“, kurioje aprėpti beveik visi iškilaus dailininko kūrybos etapai, išleido klaipėdiečio Sauliaus Jokužio spaustuvė-leidykla. Knygos dizainerė – klaipėdietė Jūratė Bizauskienė.
Privačios meno galerijos šeimininkai Andželika ir Isroildžonas Baroti prisipažino, jog tokios apimties ir tokio kalibro menininko kaip J.Švažas kūrybos pristatymas jiems buvo didelis išbandymas ir atsakomybė: „Pirmą kartą pasinėrę į tokią veiklą labai jaudinomės. Esame dėkingi Švažų šeimai, talkininkams už pasitikėjimą ir paramą.“
„Puikus, nepriekaištingos poligrafinės išvaizdos leidinys. Tėvas išties būtų laimingas matydamas tokį savo kūrybos įprasminimą“, – uostamiesčio galerijai ir spaustuvei savo ruožtu dėkojo S.Švažas.