„Aš nepjaustysiu Petro Kalpoko paveikslų. Bet ir toliau dėl jų kovosiu, neleisiu jų parduoti“, – patikino mano pašnekovas Gintaras Kazimieras Slavinskas, kurio grasinimai aprašyti ketvirtadienį „Lietuvos ryte“ numeryje.
Daug aistrų meno pasaulyje sukėlęs grafikas, keramikas, poetas, garsios grafų Zubovų palikuonis prieš kelias dienas pagrasino Vilniaus aukciono rengėjams, kad meno gerbėjų geidžiamus paveikslus sukarpys žirklėmis į dvi dalis. Pasirodo, kaunietis gal pajuokavo, o gal pasikarščiavo. Aukciono dalyviams turėtų būti ramiau – vandalizmo akto aukcione turbūt nebus.
G.K.Slavinskas prieštarauja, kad dvi P.Kalpoko drobės būtų parduotos, nors kol kas nepateikė jokių nuosavybę įrodančių dokumentų. Kaunietis, kurio močiutė buvo P.Kalpoko sesuo, kaltina savo brolienę, mirusio brolio našlę, kad ji pasisavino brangią šeimos relikviją – jam priklausančius kūrinius. O našlė mojuoja mirusio sutuoktinio jai paliktu testamentu ir aiškina, kad ji yra teisėta paveikslų savininkė.
Arši kova dėl palikimo, prasidėjusi didelio namo Kaune dalybomis, tęsiasi jau daug metų. O šį rudenį garsios giminės atstovai ėmė pliektis ir dėl paveikslų. Į mūšį pasitelkta ir sunkioji artilerija – kaltinimai, priekaištai, grasinimai. Viena pusė kaltina kitą ir ilgai telefonu pasakoja intymiausias garsios giminės istorijas apie neva nesantuokinius vaikus, paleistuvystę, godumą. Tik sunku atsijoti, kur kalba tiesa, o kur – tik pykčio įaudrinta vaizduotė.
Giminės dramos įkaitais tapę paveikslai dabar yra Tolerancijos centre Vilniuje ir jais gali pasigrožėti visi norintys. Iš tiesų tai akiai labai malonūs gamtos vaizdai. Koks bus tolimesnis tapybos darbų likimas, paaiškės jau šį penktadienį. Galbūt jie ras naują šeimininką, galbūt jų pardavimą sustabdys teisėsaugos pareigūnai, į kuriuos šiandien, ketvirtadienį, vėl kreipėsi G.K.Slavinskas.
Tai tikras meno detektyvas. Tik keista, kad žmogus tik dabar susigriebė ir kovoja dėl šeimos relikvijų, kad nesikreipė dėl jų į teismą anksčiau, kai mirė motina, ar su broliu draugiškai jų nepasidalijo. Bet menininkui teismų labirintais sunku keliauti, o advokatai, kaip kaunietis ką tik tikino telefonu, nenori jam pradėti. Sunku tuo patikėti.
Tačiau laiko neatsuksi atgal – garsios giminės kovos užkulisiai tapo vieši, o žymaus XX amžiaus pradžios dailininko P.Kalpoko paveikslai atsidūrė dėmesio centre ir dėl jų varžosi kolekcininkai.
Kad ir kaip žmonės kovotų dėl meno kūrinių, jų geistų,jie turi savo gyvenimus. Juos įsigiję žmonės mano, kad yra jų savininkai visam laikui. Iš tiesų paveikslai ir kiti kūriniai gyvena savą gyvenimą, tik trumpam užsukdami į vieno ar kito žmogaus namus, galerijas, muziejus. Jei tik jie galėtų prabilti, oi kokių istorijų iš tų namų, kuriuose viešėjo, papasakotų – meilės ar skyrybų, atradimo džiaugsmo ar nesantaikos, turto dalybų, skurdo ar vilties.
Štai vienas žmogus savo šeimos relikviją atnešė į aukcioną parduoti, nes reikėjo pinigų sūnaus studijoms Anglijoje. Kitas vertingas paveikslas per skyrybas atiteko jo visai nevertinančiam asmeniui. Anūkas paveldėjo senelio ilgai kauptą kolekciją, bet jam ji neįdomi. Kolekcininkas nutarė atsisakyti vertingo kūrinio, nes tas jam netinka prie kolekcijos, tačiau kiek džiaugsmo jis suteikė kitam meno gerbėjui!
Taip paveikslai keičia šeimininkus ir tęsia savąją kelionę. Ir jei jūs juos nusipirksite kad ir už labai daug pinigų, nemanykite, kad tai jau jūsų nuosavybė amžinai. Jūsų jau nebebus, o jie dar gyvens ilgai, keis sienas, kambarius, namus ir žmones. Vienur jiems bus gera, jauku, kitur nelabai. Tada jie išeis ir vėl ieškos naujų jaukių namų.
