Latvio spąstai elitui: smerksite vagis ar mėgausitės citatomis?

„Aš ne iš karto tapau tuo kritišku žiūrovu, kuris gali įžvelgti meno kūrinyje šį tą daugiau nei paprastą paveikslėlį. Tačiau tik tuomet pajutau, kokį malonumą teikia darbuose atpažįstamos meno istorijos citatos“, – pasakojo M.Vytuolis.

Jau tapo tradicija, kad sostinės galerija „Vartai“ paskutinėje metų parodoje pristato šiuolaikinio meno kūrinius iš privačių kolekcijų. Pernykštėje parodoje galima pamatyti ir vieną videodarbą, liudijantį, jog tokie kūriniai taip pat atranda savo vietą privačiuose rinkiniuose.

Tiesa, šį kūrinį parodai pateikė ne lietuvių, o latvių kolekcininkai Irena ir M.Vytuoliai. Šių metų parodoje „Parafrazė“ M.Vytuolis – jau ne tik dalyvis, bet ir kuratorius. Tai turbūt pati pirmoji šiuolaikinio meno paroda Lietuvoje, kurią kuravo kolekcininkas.

„Parafrazė“ – tai paroda-detektyvas. Ji ne tik pristato daugiau nei dešimties šalių privačių kolekcijų lobius, bet ir siūlo žiūrovams rasti įkalčius, siejančius šiuolaikinio meno kūrinius su meno istorija.

Parodoje šalia lietuvių menininkų darbų galima pamatyti kūrinius, atkeliavusius iš Austrijos, Bulgarijos, Latvijos, Portugalijos, Rusijos, Slovakijos ir kitų šalių.

Akivaizdu, kad kitų metų pradžioje savo 25 gimtadienį švęsianti Nidos Rutkienės įkurta galerija net nemano ilsėtis ant laurų. Ji nuolat keičiasi, į savo bendradarbių būrį įtraukdama ne tik pasaulinio lygio meno žvaigždes, bet ir jaunus lietuvių dailininkus, o dabar – ir kolekcininkus.

– Kuruojate parodą, kurioje rodomi kūriniai iš daugelio privačių kolekcijų. Ar neturėjote problemų su savo kolegomis kolekcininkais? Ar jie lengvai skolino jums savo brangenybes? – paklausiau M.Vytuolio.

– Patys įsivaizduojate, kad surinkti darbus iš tokios daugybės kolekcijų nėra paprasta. Tam prireikė galybės laiko. Daug kalbėjausi, įtikinėjau, tariausi. Ir galiu pasididžiuoti, kad šioje parodoje yra visi darbai, kuriuos norėjau gauti. Dėl kai kurių susitarėme tik paskutinę minutę. Bet susitarėme ir atsivežėme.

– Ar dar kartą ryžtumėtės tokiai avantiūrai? Jei kas pasiūlytų viską pradėti iš naujo?

– Taip. Kai jau matau rezultatą, galiu drąsiai pasakyti, kad tikrai nesigailiu laiko, kurį tam skyriau.

– Kodėl nusprendėte pasiūlyti žiūrovams tokią neįprastą užduotį – ieškoti šiuolaikinio meno darbuose nuorodų į meno istoriją?

– Pasinaudojau tuo, kad pasiūlę kuruoti parodą „Vartų“ galerininkės man suteikė laisvę. Tai turėjo būti kūriniai iš privačių kolekcijų, tačiau ekspozicijos koncepciją galėjau rinkti pats.

Man pasirodė labai įdomu patyrinėti apropriacijos (pasisavinimo) veiksmu grįstas menines praktikas. Taip žiūrovui suteikiama galimybė ne tik pamatyti šiuolaikinių menininkų kūrinius, bet ir pakeliauti po pasaulio meno istoriją. Juk geriausių menininkų darbai visais amžiais buvo neišsemiamas įkvėpimo šaltinis vėliau gyvenusiems menininkams.

Daugelis kažkodėl įsivaizduoja, kad tokie dalykai atsirado kartu su postmodernizmu. Tačiau tai netiesa. Tos pačios graikų ar romėnų skulptūros, kurios dažnai laikomos tikro meno idealu, dažniausiai yra šiek tiek pakeistos anksčiau sukurtų kūrinių kopijos.

Ne tik mane, bet ir daugelį kitų kolekcininkų intriguoja dabarties ir praėjusio laiko ryšiai, atsispindintys meno kūriniuose. Todėl rasti eksponatų šiai parodai nebuvo taip sunku, kaip galima pamanyti.

– Tačiau daugeliui žmonių, net ir išmanančių meno istoriją, – kopijavimas labiau asocijuojasi su plagijavimu, autoriaus kūrinio vagyste, taigi labiau su nusikalstama veikla nei su kūryba. Ar su tuo nesusidūrėte?

– Menas visuomet meta iššūkį. Prieš pusę amžiaus įtakinga JAV menininkė Elaine Sturtevant pribloškė pasaulį perkūrusi puikiai žinomus įžymių vyrų menininkų kūrinius. Ji laikoma meno praktikos, pagrįstos apropriacija pradininke. Labai džiaugiuosi, kad vieno jos darbą, pavadintą „Revoliucija – tai mes“, galima pamatyti šioje parodoje.

Dar 1965 metais E.Sturtevant surengė parodą, buvo eksponuojamos Andy Warholo „Gėlių“, Jaspero Johnso „Vėliavos“ ir Franko Stellos koncentrinių paveikslų kopijos. Dalis kritikų sveikino jos drąsų individualumą, tačiau dauguma smerkė kaip plagijuotoją.

Meno istorija parodė, kad menininkė buvo teisi. Ji karštai gynė savo metodą, nes jis leido iš esmės permąstyti tokias sustabarėjusias sąvokas kaip meno kūrinio autorystė, lytis ar originalumas.

– Ar nuo tokių darbų prasidėjo jūsų kolekcija?

– Ne, tikrai ne. Mes su žmona pradėjome kaip ir daugelis kitų – nuo savojo, latviško modernizmo. Nuo prieškario Latvijoje sukurtų darbų.

Iš pradžių ieškojome meno kūrinių tam, kad papuoštume ir harmonizuotume aplinką, kurioje praleidžiame daug laiko, – butą, biurą. O paskui užsikabinome. Darbų vis daugėjo ir daugėjo. (Juokiasi.)

– Atėjęs į parodą žiūrovas randa tik parodos pristatymą ir darbų pavadinimus. Kodėl nėra jokios nuorodos, kokie kitų menininkų darbai panaudoti viename ar kitame kūrinyje? Kai kurios užuominos labai aiškios, bet kitur geriau įsižiūrėjus galima pamanyti net kelias citatas.

– Mes su galerininkėmis susitarėme, kad jos taip pat nekomentuos darbų, leis visas nuorodas ir citatas susirasti patiems žiūrovams.

Tokios žaidimo taisyklės. Jei žmogus parėjęs namo atsivers kokį meno istorijos albumą ar panaršys internete – tik geriau. Kai viskas sukramtyta ir belieka tik nuryti – labai nuobodu.

– Ar šioje parodoje yra darbų iš jūsų kolekcijos? Kiek žinau, jūs savo kolekciją kuriate kartu su žmona Irina. Ar ji niekuomet neprieštarauja jūsų sprendimui įsigyti kokį nors keistą meno kūrinį?

– Parodoje yra keli darbai iš mūsų kolekcijos. Tai Rusijos menininkų „Blue Noses Group“ darbai iš ciklo „Virtuvinis suprematizmas“, estės Maarit Murka bandymai paaiškinti meną ir meilę šuniui, taip pat videofilmas „Solo turtingam žmogui“.

Mums su žmona labai pasisekė, nes mūsų meninis skonis – labai panašus. Tiesa, meną mes žiūrime skirtingai. Ji po parodas ir muges vaikšto iš lėto, o aš pralekiu greitai. Taigi, vaikštome atskirai, bet abu pasižymime mums patikusius kūrinius. Ir kai išaiškėja, kad pamačius kokį tūkstantį kūrinių mus sudominusių darbai sutampa beveik 80 procentų, tai tikrai džiugina.

– Esate ekonomistas, verslininkas, tačiau pradėjote kuruoti parodas. Kas toliau?

– Nors turiu keletą įmonių, šiuo metu nuo verslo esu kiek nutolęs. Studijuoju filosofiją Latvijos universitete. O kai žmogus pagaliau išlenda iš Platono olos ir vietoj daiktų šešėlių pamato šviesą, tai jo jau niekaip neįgrūsi atgal į tą olą.