Laureatės tramplinas į pripažinimą – žurnalas „Genys“

Janina Grasilda Žilytė, iš knygų iliustracijų ir kitų darbų žinoma kaip Birutė Žilytė prisipažino, kad jai skirta nacionalinė premija yra malonus pripažinimas, tačiau gyvenime vargu ar ką pakeis – priešingai, nei galėtų jaunesniems menininkams.

„Taip, kūrybai tai svarbu, nes reikia ir priemonių: dažų, teptukų. Man ji netikėta, nes kandidatų gauti ją, menininkų – labai daug. Jei būčiau ta, nuo kurios tai priklauso, tas premijas skirčiau menininkams nuo 30-ies iki 50-ies, nes tuomet žmogus turi pačių kūrybingiausių jėgų, – kalbėjo B.Žilytė. – Kai manęs klausia, ar džiaugiesi, sakau, kad bendrai žmogaus gyvenime džiaugsmas yra trumpalaikis: nusišypsai sekundę, o kad aiktelėtum – tai greičiau aiktelėtum, jeigu skęstum, nei kad iš džiaugsmo. Su amžiumi, jei esi tokio ramaus charakterio, kaip aš, tai priimi ramiai“.

Daugybę grafikos darbų per gyvenimą sukūrusi dabar jau 85-erių B.Žilytė šiuo metu sako atsidėjusi „vaikiškai svajonei“ realizuoti save tapyboje – nors ji ir yra sukūrusi sienos tapybos darbų, šįkart ji tapo ant drobės.

„Nežinau – gal kai manęs jau nebus, tada“, – atsako dailininkė, paklausta, ar neturi planų pristatyti savo tapybos darbus parodoje.

Vienas iš pirmųjų atsitiktinumų, dėl kurių šiuo metu ją draugai ir visi artimieji vadina Birute, o dokumentuose nurodoma Janina Grasilda, buvo jos krikšto tėvų savotiškas pokštas.

„Kai mane krikštijo, tėvai išrinko vardą Birutė. Krikšto tėvai buvo linksmi žmonės, savotiškai nemėgo tautinių vardų, norėjo, kad vardas būtų šventas. Kai krikštijo, kunigui pasakė visiškai kitus vardus: savo dukters vardą Janina ir mano mamos vardą Grasilda. Kai parvežė mane jau pakrikštiję į namus, mamai su tėčiu pasakė, kad pakrikštijo Birute. Kai augau, visą laiką buvau Birutė. Pradžios mokykloje mokiausi Miežiškiuose – baigus reikėjo metrikų, kad galėčiau stoti į mergaičių gimnaziją Panevėžyje. Metrikose tokios Birutės Žilytės nebuvo. Pagal gimimo laiką, pagal krikštatėvius, nustatė, kad esu Janina Grasilda“, – pasakojo dailininkė.

Jai buvo siūlyta atsisakyti vieno iš vardų, nes pase galėjo tilpti tik du – tuo metu ji jau buvo gavusi atestatą, todėl teko rinktis krikštatėvių duotus vardus, o tikrasis vardas liko tik neoficialus. Dėl to, pasak menininkės, buvo įvairių kuriozų atsiimant honorarus, kuomet tekdavo rašyti įgaliojimus dukrai ar vyrui.

Gyvenimą dėliojo atsitiktinumai

Dailininkė paaiškino, jog grafikos specialybė stojant į tuometinį Valstybinį dailės institutą jai taip pat teko atsitiktinai, nors ji norėjusi rinktis tapybą.

„Nuo vaikystės patiko ryškios spalvos. Bet taip išėjo, kad kai įstojau į Dailės institutą, patekau į grafiką ir ją baigiau. O spalvos mane iki šiol traukia (...). Taip, mane lydi atsitiktinumai. Aš mokiausi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, jau „vokiečių metais“, kai buvo 1942-1943, trūko dviejų metų, kad baigčiau vidurinę, nuėjau dirbti į spaustuvę. Taip atsitiko, kad sekėsi – dirbau linotipininke. Buvo dar viena linotipininkė – viena dirbome naktinėje pamainoje, kita – dienos metu. Turėjau surinkti laikraštį, kiekvieną raidę. Mano svajonė buvo studijuoti dailę – išvažiavau į Vilnių, laikiau egzaminus. Priėmimo komisija sužinojo, kad aš dirbau spaustuvėje, tada mane iš karto paskyrė į grafiką. Tokia lemtis. Aš, labai norėdama mokytis, sutikau, kad tik manęs neatsisakytų, nes norinčių studijuoti buvo labai daug“, – pasakojo B.Žilytė.

Ji teigia niekada neįsivaizdavusi ir to, jog bus iliustruotoja – pirmuosius pripažinimo metus, kaip ir likusį gyvenimą lydėjusią profesinę sėkmę ji sieja su vyru, žymiu grafiku Algirdu Steponavičiumi, kuris pasaulį paliko prieš du dešimtmečius. Kartu su juo ji ne tik dalijosi gyvenimu, bet pradėjo iliustratorės karjerą žurnale „Genys“. Tuometį žurnalo redaktorių, žymų dailininką Stasį Jusionį ji vadina šeimos gelbėtoju, mat tiek pati B.Žilytė, tiek A.Steponavičius dirbo lėtai ir redaktorius atvažiuodavo pasiimti darbų net į namus. Būtent šis žurnalas vaikams, kuriame ji dirbo nuo 1954-ųjų iki 1969-ųjų, tapo tramplinu į pripažinimą – pamačiusios iliustracijas, netrukus pasiūlymus abiems dailininkams ėmė teikti leidyklos, jie pradėti kviesti į parodas.

Pirmoji B.Žilytės iliustruota knyga buvo Kazio Jakubėno „Abėcėlė“. Su šia knyga ji buvo pakviesta į tarptautinę parodą Slovakijoje, Bratislavoje. Kartu pakviestas ir jos vyras, iliustravęs Kosto Kubilinsko „Varlė karalienė“. Įdomu tai, kad komisija, anot B.Žilytės, nusprendė pagrindinį prizą – auksinį obuolį – paskirti abiems, nes nežinojo, jog menininkai yra vyras ir žmona.

„Paskui sužinojo, kad mes viena šeima, tai nusprendė skirti tą aukso obuolį Algirdui. Po dviejų metų aš jau dalyvavau su kita knyga, tada man paskyrė tą prizą“, – prisiminė ji.

B.Žilytė sako, jog abiems menininkams kartu gyventi padėjo didelė meilė vienas kitam ir dailei – tai leido jiems išlikti vienas kitam įdomiems.

„Buvome tiesiog įsimylėję, sutapdavo nuomonės, buvo bendros kalbos. Man buvo labai įdomu, ką jis kalbėdavo – abu buvome savotiški svajotojai (...) mes buvome visą laiką šalia, galima sakyti, prie vieno stalo. Tylėdavome dirbdami, bet jei kuris nors norėdavo pasakyti kažkokį sakinį, prasidėdavo pokalbis – bet kada galėdavome pasikalbėti“, – kalbėjo ji.

Vyras, esą, kaltas ir dėl jos atsitiktinio pasirinkimo dirbti pedagoge M.K.Čiurlionio meno mokyklos dailės mokytoja – čia jau dėstęs draugas dailininkas, matydamas, jog šeima gyvena sunkiai, iš pradžių esą kvietė būtent A.Steponavičių, nes jis turėjo ir pedagogo, ir viešo kalbėtojo pašaukimą. Tuo metu B.Žilytė sako buvusi tylenė.

„Kai iliustruodavome knygas, dirbdavome ilgai. Jam reikėjo laiko knygą užbaigti, jis negalėjo trukdytis. Tas, kuris mus kvietė, sako man: tu eik mokytojauti, nors vyras būtų labiau tikęs“, – prisiminė ji.

Pradėjusi dirbti meno mokykloje, ji susidėliodavo pamokas taip, jog liktų laiko ir kūrybai. Menininkė sakė, jog pasirinkdama knygas visada kreipusi dėmesį į tekstą, tad didžioji dalis jos iliustruotų knygų yra pasakos, ypač eiliuotos, ar kitos knygos, skirtos vaikams.

„Reikėjo, kad tekstas būtų artimas. Man įdomiausia buvo pasakos – ne tas realus pasaulis, kurį matai ir gali nupiešti, bet tie tęstiniai vaizdai, vaizdingumas. Jei skaitant jaučiu ir rašytojo sugebėjimą vaizdus išreikšti žodžiais, man piešiant tai sukelia dar didesnę vaizdų gausą – man svarbu sekti ne tiek teksto pažodinį iliustravimą, stengiuosi kalbėti savo kalba“, – savo darbo principus atskleidė ji.

Ji sako nesigailinti tapusi būtent grafike.

„Gyvenau gražų gyvenimą – su kūryba, su menais. Man visą laiką buvo labai įdomu (...). Kartais būna net nusivylimas, kad negali to, ką sukuria vaizduotė, išreikšti plokštumoje. Tad galvoju, kad ne tik džiaugsmo būna, bet ir savotiško pasikankinimo – kodėl nepavyksta“.

DOSJĖ

1930-aisiais Panevėžio rajone gimusi B.Žilytė per gyvenimą sukūrė šimtus iliustracijų ir kitų darbų, tarp kurių – estampų ciklus „Anykščių kraštas“ (1961), „Vilnius“ (1966), „Augalai“ (1973–1974), triptiką „Žalgiris“ (1970). Kartu su vyru A.Steponavičiumi sukūrė sienų tapybos darbus“Nykštukas“ (Vilniaus vaikų kavinėje, 1964 metais – jis neišliko) bei darbą Valkininkų sanatorijoje „Pušelė“ (1969–1972). Dailininkė dalyvavo keliasdešimtyje grupinių parodų, taip pat surengė dvi personalines parodas: 2008-aisiais parodų rūmuose „Litexpo“, per Vilniaus knygų mugę, 2010-aisiais – Nacionalinėje dailės galerijoje.

Žymiausios jos iliustruotos knygos – K.Jakubėno „Abėcėlė“ (1958), Petro Cvirkos „Rainiukai“ (1962), Mykolo Sluckio „Nedėkingas ančiukas“ (1964 ir 1967, kartu su vyru), Aldonos Liobytės „Pasaka apie narsią vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970 ir 2007), Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“ (1974 ir 1985) bei Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“ (rusų k. 1989, lietuvių k. – 2007).

Ji yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, 1997 metais yra apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

B.Žilytei Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija paskirta praėjusią savaitę už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.