Įdomiausia tai, kad šį unikalų projektą įgyvendino jaunas, ambicingas, tačiau nemenką patirties kraitį turintis menininkas – Tautvydas Parapinavičius. Projekto vadovas stebina ryžtu ir atkaklumu, nes vos ketvirtame kurse besimokantis studentas jau spėjo padirbėti ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje, Gruzijoje bei Vokietijoje.
-Tautvydai, kaip gimė tokia originali pastato dekoravimo idėja? – paklausiau menininko.
-Pirminė mintis buvo ne mano, o bendrovės „Utenos diena“ vadovų. Jie pasiūlė šią idėją ir mes kartu ją plėtojome. Direktorius Deividas Ridikas turėjo viziją, papasakojo man, ko nori, o aš ėmiau galvoti, kaip tai padaryti, ir piešti eskizus.
-Kaip sekėsi realizuoti tai, ką piešei savo eskizuose?
-Idėja man labai patiko, tačiau buvo sudėtinga sugalvoti, kaip ją įgyvendinti. Žinoma, turėjau dar kelis pagalbininkus, tad techniniai darbai sekėsi puikiai. Trafaretus pjovėme lazeriu, dėjome prie sienos, viską užtušavome ir keliais sluoksniais dažėme. Sudėtingiausia buvo padaryti trafaretus.
-Kiek laiko truko trafaretų gamyba?
-Geras tris dienas nuo ryto iki vakaro dirbau prie eskizų, kol viską susiderinau. Tuo pačiu metu piešėme su trafaretais, o spaustuvė darė trafaretus. Toks darbas truko septynias dienos, o visą darbą baigėme per geras dvi savaites.
Man tai buvo pirmas toks projektas, labai įdomi patirtis. Buvo malonu padaryti tai, ko dar niekas nėra padaręs.
-Šis projektas tau buvo iššūkis?
-Esu linkęs manyti, kad galima padaryti viską, bet viskas turi savo kainą. Galėtumėte man duoti bet kokią mano srities užduotį ir aš ją įvykdyčiau, tik tai gali labai ilgai užtrukti arba daug kainuoti.
Realizuojant šio projektą idėją, buvo sudėtinga viską apskaičiuoti, nes ėmėmės unikalaus kūrinio. Užsakovas norėjo, kad viskas vyktų kuo greičiau ir geriau, tad buvo sunku nubrėžti tą ribą, per kiek laiko kokybiškai atliksiu darbą, nes kvadratūra didelė – apie 70 kv. m sienos. Taip, šis projektas man buvo iššūkis.
-Kur išmokai tokių darbų?
-Kūryba ir piešimu užsiimu nuo vaikystės. Piešiu jau apie dešimt metų, o užsakymus vykdau maždaug septynerius metus. Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoju kūrybines industrijas. Man taip pat teko daug kur keliauti, mokytis įvairiose pasaulio vietose – ten taip pat pasisėmiau nemažai idėjų.
-Kokiose pasaulio šalyse esi dirbęs?
-Dirbau ten, kur gyvenau. Užsakymų turėjau Amerikoje ir Gruzijoje. Taip pat gyvenau Vokietijoje, nes buvau išvykęs studijuoti pagal „Erasmus“ mainų programą, bet ten daugiausiai laiko skyriau mokslams, nes jie buvo labai įdomūs. Norėjosi pasisemti patirties ir kitkam neeikvoti laiko.
-Koks tavo vykdytų projektų buvo pats įspūdingiausias?
-Vienas įdomesnių buvo Gruzijoje, kai turėjome išdekoruoti keturių aukštų pastato sienas ir dirbome ant keltuvų. Piešinys turėjo išsidriekti per visą pastatą, todėl buvo labai sunku nustatyti proporcijas. Kita įdomi patirtis Gruzijoje buvo dekoruojant slidžių nuomos punkto sieną: naktimis piešiau, vykdžiau užsakymą, o dieną smaginausi čiuožinėdamas slidėmis ir snieglente.
-Kur semiesi idėjų, kai jau viskas, atrodo, padaryta ir sugalvota?
-Visur. Vykdant užsakymus, visų pirma derinamos idėjos. Žmonės pasako, ko nori, o tu bandai tai įsivaizduoti, rodai jiems eskizus. Jeigu pasiūlymai tinka, gauni projektą ir viską padarai. Idėjos plaukia iš visur – aš tiesiog viską apibendrinu.
Pavyzdžiui, dabar mes užsiėmėme trafaretais, pjovėme juos lazeriu, ir tai buvo unikali patirtis. Ateityje šiuos trafaretus aš pritaikysiu ir kituose projektuose, plėtosiu idėjas ir galbūt sugalvosiu, kaip trafaretus padaryti septynsluoksnius, kad būtų 3D vaizdas.
Taip ir judu į priekį – atsirenku geriausias projekto detales ateičiai, prijungiu naujas ir taip gimsta kiti sumanymai.
-Kur Lietuvoje galima pamatyti tavo darbų?
-Daugybė mano darbų rodomi „Lazerių arenoje“ Vilniuje. Tarp jų yra ir nupieštas ant 10 m ilgio ir 150 cm aukščio sienos. Kita mano dekoruota siena yra „Lazerių poligone“ – ten esu nupiešęs pusiau realistinį 7 m aukščio ir apie 10 m pločio džipą. Piešiu ir ant privačių namų sienų.