Ketvirtadienį į sostinės Mokytojų namuose įsikūrusią mokyklą ir dvi čia pat esančias vaikų meno galerijas – „Koridorių“ bei „Vėją“ – rinkosi šios mokyklos auklėtiniai, dėstytojai ir rėmėjai. Kultūros ministerijos atstovė J.Stauskaitei (68 m.) įteikė garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Solidų jubiliejų mokykla paminėjo net dviejų parodų atidarymais. Vienoje jų – šmaikščiai papasakota mokyklos istorija, o kitoje – pirmųjų mokyklos auklėtinių kūryba. Ne vien dailės kūriniai, bet ir socialiniai projektai. Šios parodos – provokuojančių ekspozicijų ciklo pradžia.
Apie pomėgį provokuoti, išjudinti žmones ir apie svarbiausią šios mokyklos nuostatą – ugdyti ne tik menininkus, bet ir kūrybingus Lietuvos piliečius – kalbėjomės su jos įkūrėja dailininke J.Stauskaite.
- Pirmosios pamokos jūsų mokykoje vyko labai neramiu laiku – tarp sausio 13-osios ir kovo 11-osios. Ar tai atsitiktinumas?
– Tikrai ne. Buvo toks laikas, kai visi jautėme, kad turime ko nors imtis. Nesinorėjo likti nuošalyje. Pasaulis keitėsi mūsų akyse ir labai norėjosi prisidėti prie tos kaitos.
Gal todėl ir ši jubiliejinė absolventų paroda „Veikiantys“ – ne tik meninės kūrybos, bet daugiau socialinės jų veiklos pristatymas. Jie irgi užsimoję ką nors pakeisti, ką nors nuveikti ne vien sau.
Ją surengė pirmieji, aktyviausi mano mokiniai, tarp kurių žinomi vardai – keramikas Rokas Dovidėnas, dizaineris Juozas Brunza, menotyrininkės Ūla Tornau ir Malvina Jelinskaitė. Kūrybinį projektą pristato ir žinomas TV laidų prodiuseris Laurynas Šeškus.
Parodos kuratorė Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros vedėja Marija Marcelionytė-Paliukė, surinkusi 11 absolventų, atskleidžia pagrindinę mokyklos idėją – rūpintis ne tik savimi.
- Kiek buvo pirmųjų jūsų mokinių? Kelios dešimtys?
– Apie priėmimą paskelbėme kultūros savaitraščiuose „Literatūra ir menas“ bei „Šiaurės Atėnai“ ir labai tikėjomės, kad ateis kiek daugiau nei dešimt žmonių.
Tačiau pačią pirmą dieną jų susirinko per šimtą. Atvažiavo ir iš Kauno, Panevėžio. Paskui visus metus taip ir važinėjo. Daugiausia jaunimas -- vyresnių klasių moksleiviai, studentai.
Tik gerokai vėliau Vega Vaičiūnaitė parengė programą pradinukams. O dabar vaikų pas mus daugiausia. Jaunuoliai užsuka tik turėdami konkretų tikslą – išmokti piešti tatuiruotes, komiksus ar pasiruošti stoti į Dailės akademiją.
- Vis dažniau kalbama, kad nuolatinis paauglių spoksojimas į kompiuterių ir telefonų ekranus užmuša jų vaizduotę ir kūrybingumą. Ar jūs tai pastebėjote?
– Žinoma. Anksčiau kompozicijos pamokos su paaugliais ir jaunuoliais būdavo kūrybingiausios ir labiausiai jų mėgstamos, o dabar pradedama jų vengti. Jei reikia kopijuoti ką nors iš natūros – lengviau, o kai pasiūlai kūrybinę užduotį, sutrinka ir nežino, ką daryti. Kam kurti, jei kompiuteris gali tai padaryti daug greičiau ir gražiau?
Aš visada sakydavau vaikams, kad visa žmogaus patirtis – tik lašelis, palyginti su tuo vandenynu, kurį mes savyje atsinešame gimdami. Todėl svarbiausia neiššvaistyti to turto, atrasti jį savyje, panaudoti. Tačiau šiandien technologijos tai sunaikina dar vaikystėje, viską nušluoja didžiulis informacijos srautas.
Tačiau yra ir kita tendencija. Vis daugiau tėvų stengiasi bent keletui valandų atitraukti mažus vaikus nuo tų ekranų. Jie atveda juos pas mus.
- Nuo pat įkūrimo J.Stauskaitės mokykla garsėjo tuo, kad joje nėra jokių egzaminų ir pažymių. Daugelis dailininkų į tai žiūrėjo ypač neigiamai.
– Taip. Ir konfliktų per tą ketvirtį amžiaus daugiausia buvo būtent su kolegomis, o ne su mokiniais ar jų tėvais. Aš nuo pat pradžių žinojau, kad noriu ugdyti laisvus ir kūrybingus žmones, o ne ruošti menininkus.
Dirbti su gabiausiais gerokai paprasčiau, tačiau mūsų kelias daug įdomesnis. Juk ir žinomų menininkų tarp mokyklos absolventų gana daug. Tikrai daugiau nei šimtas mūsų mokinių jau yra baigę Vilniaus dailės akademiją. Nemažai ten jau dėsto.
Man svarbiausia – padėti atsiskleisti asmenybei, leisti žmogui išbandyti save, pajusti kūrybos malonumą. Kartais tėvai atveda vaikus, kurie įsitikinę, kad nemėgsta piešti. Jie iš pradžių gali ir nieko neveikti, pasižiūrėti, apsiprasti. Tačiau greitai laisvos kūrybos atmosfera užburia. Jie net namo nebenori eiti! (Juokiasi.)
- Ar galima įtarti, kad stengiatės pasiūlyti vaikams tai, ko jums pačiai trūko mokykloje?
– Meno mokyklos aš nelankiau, tik paprastą. Žmonės dažnai mano, kad esu poniutė iš Kauno, nors iš tiesų užaugau ne miesto centre, o Šančiuose – darbininkų rajone. Mano tėvas buvo ištremtas į Sibirą kaip aktyvus Šaulių sąjungos veikėjas, ir aš iki dešimties metų net nežinojau, kad jis gyvas. Mama Kauno teatre vadovavo rūbų cechui, o naktimis dar skalbdavo, kad galėtų išlaikyti keturis vaikus.
Mokykloje lankiau daugybę būrelių – chorą, šokius, raiškųjį skaitymą, dailę. Tiesa, dailės būrelis buvo ypač prastas, visą laiką kopijuodavome paveikslus. Tačiau ir Dailės institute (dabar – Dailės akademija) jaučiausi ne ką geriau. Tapytojai, tarp kurių buvo gerokai daugiau vyrų, buvo laikomi tikrais kūrėjais, o grafikos besimokančios moterys privalėjo laikytis tradicijų ir taisyklių.
- Tuomet feminizmas dar nebuvo populiarus?
– Ne. Vyrai būdavo autoritetai ir katedrų vedėjai, o jų sprendimai meno klausimais – nediskutuotini. Jei esi moteris, tai tik sėdėk, tylėk ir paišyk. Mane ta atmosfera tiesiog žlugdė.
Nenuostabu, kad baigus prireikė gero dešimtmečio, kad susivokčiau, kas aš esu ir kaip norėčiau dirbti. Tik tuomet pradėjau nebijoti didelių formatų, minimalistinės raiškos, atsitiktinumų.
O nepriklausomybės išvakarėse pajutau, kad atėjo laikas, kai galėsiu daryti, ką tik noriu. Ir niekas man nepasakys: „Patylėk, neturi teisės, taip nedaroma.“
- Dabar tarp jūsų mokyklos auklėtinių yra ir Dailės akademijos katedrų vadovų ir sėkmingai dirbančių verslo bei pramogų pasaulio žmonių. Akivaizdu, kad tokia meninio ugdymo sistema pasiteisino. Tačiau mūsų mokyklose ir gimnazijose dailės pamokos – vienos nuobodžiausių. Kaip manote, kodėl?
– Sunku pasakyti. Manau, kad mūsų metodika labiausiai pasiteisintų, jei Švietimo ministerija ją rekomenduotų kaip pagrindinę dailės mokymo metodiką bendrojo lavinimo mokykloms. Nes dabar vėl pradedamas suvokti kūrybinio ugdymo vaidmuo, nustota idealizuoti žinių visuomenę.
Mūsų išleisti dailės vadovėliai buvo populiarūs mokyklose, tačiau atsirado nusiskundimų, kad juose per daug laisvės. Ten nenurodyta, kiek minučių reikia skirti vienam ar kitam užsiėmimui. Ar bijoma, kad mokytojai turės per daug laisvės, per daug erdvės improvizacijoms? Džiugina tai, kad mokytojai patys atvažiuoja pas mus ir perfotografuoja tuos vadovėlius.
Jubiliejui – neįprastos parodos
J.Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla sostinės Mokytojų namuose įsikūrė 1991 metų vasarį, iškart po sausio 13-osios įvykių.
Tai novatoriška meninio ugdymo instituciją, kurioje savo kelią randa ne tik būsimieji menininkai, bet ir kitų profesijų atstovai: medikai, prodiuseriai, mokslininkai, mokytojai.
Solidaus jubiliejaus proga mokykla sumanė pasidalyti savo patirtimi ir atsiverti naujoms idėjoms. Todėl šiemet publikai pristatomas neįprastų parodų ciklas.
Vasario 11 dieną atidarytos dvi „Veikiančių“ ciklo parodos. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ – mokyklos absolventų paroda, kurioje mokyklą baigę menininkai rodo savo kūrybą ne meninėje, o socialinėje erdvėje.
Antroji paroda – galerijoje „Koridorius“ surengta ekspozicija „Meno[Mokyklos]istorija“, kurioje dailės mokyklos istorija pasakojama pagal programą „Meno istorija gyvai“. Joje nuotraukos iš mokyklos fotoarchyvo eksponuojamos kartu su mokinių kūriniais.
Kovo mėnesį suplanuota mokyklos mokytojų parodą „Aš toks pats, bet kitas“, kurioje dabartiniai ir buvę mokyklos dėstytojai, žymūs Lietuvos menininkai (R.Katiliūtė, A.Tornau, L.Liandsbergis, J.Stauskaitė, D.Gentvainytė, G.Umbrasas ir kiti) pristatys slaptąją savo kūrybos pusę.
Balandį galerijoje „Vėjas“ įsikurs žaisminga paroda „Žmogus“, kurioje savąjį žmogaus idealą pristatys maži ir dideli. Parodos dalyvių amžius – nuo 3 metų.
