– Nesirimuoja. Man tai – atsiskyrėlis vienuolis.
- Jei nebūtumėte tapytoju, kuo anuomet būtumėte tapęs?
– Tapytoju.
- Kokia spalva nupieštumėt šiandieną?
– Kol nepaėmiau teptuko ir neprisiliečiau prie drobės, nežinau. Kai prisiliečiu, viskas vyksta be manęs. Tada ir sužinau dienos spalvą. Nujaučiu, jog šiandiena būtų balta. Kai aplinkui taip tamsu, nesinori plaukti pasroviui ir tamsinti tamsumo. Nenoriu būti tamsos dalimi.
- Kokių dalykų jums gaila iš laikų, kai radosi pirmieji paveikslai?
– Vaikiško tikėjimo. Tabula rasa – tyros vaiko sielos.
- Kokioje neįtikėtinoje vietoje esate tapęs savo paveikslus?
– Nubaustas ir ištremtas tapyti. Kėdainių chemijos fabriko darbininkų bendrabutyje 1978-aisiais. Kad pajusčiau, kuo gyvena proletariatas.
- Dabar jums tenka daug keliauti po pasaulį. Dirbote Prancūzijoje, Islandijoje, Japonijoje. Ar ten dažai kitokie?
– Dažai tie patys, bet liejasi skirtingai. Kaip ir namų stogai. Prancūzijoje, Islandijoje ar Japonijoje jie – visur namo viršuje. Tačiau formos – vis kitokios.
– Esate sakęs, kad labiausiai už viską negalite pakęsti bandos. Kaip pavyksta nuo jos atsiskirti?
– Banda man sukelia alergiją. Organizmas natūraliai vengia sveikatai pavojingų vietų, kuriose jaučiuosi blogai.
– Išduokite, už kiek pardavėte savo pirmąjį paveikslą?
– 1975 metais, besimokydamas pirmajame Dailės instituto kurse, per tapybos praktiką kaime nupiešiau trobą. Trobos šeimininkei savo drobę „pardaviau“ už duoną, kumpį ir svogūnus.
- Ką norite įrodyti savo darbais?
– Tapyba – ne įrodinėjimas. Kad įrodinėtumei, reikia manyti, jog žinai. Tapyba – tai nuojauta, sklandanti aukščiau žinojimo.
- Ar, sulaukęs beveik šešiasdešimties, vis dar norite pakeisti pasaulį?
– Keisti, kas sukurta aukščiausiojo? Užimti Jo vietą? Ne, tokių kompleksų aš neturiu. Norėčiau būti šviesioji pasaulio pusė.
- Kam skiriate savo parodą?
– Negalvojau apie tai. Jeigu jau skirčiau, tai skirčiau šeimai.
- Vyteni, ar šešėlis turi šviesą?
– Naktis – milžiniškas, keliaujantis per žemę šešėlis. Diena – keliaujanti šviesa. Abi jos turi viena kitą ir pakaitomis aplanko mus. Kai miršta šviesa, miršta šešėlis.
Trumpai apie autorių
V.Lingys gimė 1956 metais, Vilniuje. Studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademijoje) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis). Kartu su tapyba ir piešiniais kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 37 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose. Menotyrininkas ir filosofas profesorius Antanas Andrijauskas V.Lingį vadina vienu intelektualiausių dabartinių Lietuvos tapytojų, kurio darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis.
