V.Petravičiaus (1906-1989) kūryba – viena iškiliausių XX a. lietuvių grafikos viršūnių. Dailininkas savitai įkūnijo tarpukario lietuvių dailei iškilusį siekį ilgaamžių liaudies kūrybos tradicijų dirvoje ugdyti naują, laiko dvasią išreiškiantį meną. Šios nuostatos formavosi jam dar besimokant Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko vadovaujamoje grafikos studijoje. A.Galdikas skatino mokinių atvirumą Vakarų dailės naujovėms, diegė modernėjančią liaudies kūrybos meniškumo sampratą.
Ankstyviesiems V.Petravičiaus, kaip ir jo bendramokslių, estampams būdinga lietuviško kaimo tematika, daugeliui iš vaikystės
gerai pažįstami valstiečių darbo vaizdai. Meno mokykloje jaunuoliui nesisekė akademinis piešimas iš natūros, jis, kaip ne kartą yra
užsiminęs, norėjo kurti tik jam žinomus savo pasaulius. Baigus mokyklą iš tų jam atsiveriančių pasaulių į jo grafiką įžengė
keista senių kolona, šventinius vainikus iškėlusių moterų ir trimituojančių bernų eitynės. Šis ritmiškos sąrangos motyvas ir
vėliau kartosis V.Petravičiaus kūryboje.
Veržlus jaunuolis tęsti studijų išvyko į Paryžių. Tuo metu jis, kaip vėliau pats sakė, jautėsi nebe mokinys, o laisvas kūrėjas, turintis savo liniją. Paryžiuje dar labiau išryškėjo savitas grafiko braižas, sušiurkštinto piešinio autentika, o spontaniška vaizduotės raiška sutapo su Paryžiaus mokyklos dailėje įvairiausiais pavidalais gyvuojančio ekspresionizmo ir modernistinės jo atšakos – primityvizmo – stilistika.
Paryžiaus laikotarpiu V.Petravičius sukūrė savo žymiausius tarpukario kūrinius – lietuvių liaudies pasakų „Gulbė, karaliaus pati“ (1937) ir „Marti iš jaujos“ (1938) iliustracijas, iš karto užėmusias reikšmingą vietą Lietuvos knygos meno raidoje. Knygą “Gulbė, karaliaus pati“, pasiūlius pačiam autoriui, rūpestingai išleido garbi bibliofilų draugija „XXVII knygos mėgėjai“ ir kartu su kitais savo leidiniais eksponavo Tarptautinėje meno ir technikos parodoje, surengtoje 1937 m. Paryžiuje. Knyga pelnė parodos Didįjį prizą spaudos meno kategorijoje.
Ketvirtajame-septintajame dešimtmečiuose V. Petravičius iliustravo lietuvių rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Fausto Kiršos, Liūnės Janušytės, Balio Sruogos, Antano Rūko knygas. Sukūrė viršelius trims Kazio Bradūno poezijos rinkiniams. Kai
kurios iliustracijos paženklintos V.Petravičiui būdinga ekspresionistine maniera. L.Janušytės satyrinio romano „Korektūros klaida“ iliustracijos įdomios tuo, kad pavaizduoti romano veikėjai yra tuomet Paryžiuje gyvenę jauni lietuvių menininkai – Paulius
Augius-Augustinavičius, V.Petravičius, Juozas Miltinis ir, žinoma, pati L.Janušytė. Kaip ir romano tekste, iliustracijose netrūksta
humoro, komizmo, satyros blyksnių, o tai labai reta V.Petravičiaus grafikoje.
Antrasis pasaulinis karas ir tai, kad jam baigiantis teko pasitraukti iš Lietuvos, sujaukė V.Petravičiaus gyvenimo ir kūrybos planus. Atsidūręs Vakarų Vokietijoje, jis skausmingai išgyveno gimtinės netektį. Vaizdavo klaidžios pabėgėlių kelionės akimirkas ir, pasitelkęs romantiškus tautos istorijos, folkloro įvaizdžius, krikščioniškus simbolius, šlovino gimtąją žemę, apgailėjo jos tragišką likimą.
1949 m. V.Petravičius su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Teko imtis įvairių fizinių darbų,
nebelikdavo laiko kūrybai. Tik šeštajame dešimtmetyje V.Petravičius gavo dailininko profesijai artimesnį dizainerio darbą keliose Čikagos vitražo studijose, sukūrė ir mozaikų religine tematika. Dažniausiai tai buvo užsakomieji, nemažą paklausą turintys kūriniai. 1961 m. po ilgo tylėjimo pirmoje už Atlanto surengtoje personalinėje parodoje V.Petravičius prabilo kontrastinga juodų ir baltų dėmių, suplokštintų formų kalba.
1978 m. Petravičiai įsigijo nedidelę sodybą Union Pier vietovėje Mičigano valstijoje. Išsikraustęs iš Čikagos, atsidūręs gamtos prieglobstyje, aštuntą dešimtį einantis dailininkas patyrė didžiulį kūrybinį pakilimą.
Ant Mičigano ežero krantų jis apgyvendino baltų dievus, toteminius galvijus ir paukščius. Didelio, dažniausiai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, daugiabalsės ir daugiareikšmės kompozicijos, įkūnijančios nuolatinį vitališką vyksmą, erdvės ir
laiko beribiškumą, lėmė aštuntojo ir ypač devintojo dešimtmečių V.Petravičiaus kūrybos dvasią. Ilgainiui jo estampuose įsitvirtino
spalvos. Vyravo neryškūs, skaidrūs tonai.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado ekspresyvios šiurkštoko paviršiaus skulptūros, sukurtos iš betono ir medžio,
įsirėžiančios į erdvę aštriu kampuotu siluetu, dažnai – kaip ir grafika – polichrominės.