Čiupo bilietą į kitokį pasaulį
Menininko pase įrašytas vardas Rimvydas, taip jį vadina artimieji ir bičiuliai lietuviai. Darbdaviams ir draugams bei darbdaviams amerikiečiams jis geriau žinomas kaip Ray – anglakalbiams jį lengviau ištarti. Nors už Atlanto gyvena jau ketvirtį amžiaus, suamerikonėti nesuspėjo – nesikrato savo kilmės, palaiko asmeninius ir kūrybinius ryšius su gimtine.
Kai bendravome prieš ketvertą metų, R.Bartkus sakė visada būsiąs lietuvis – juk Lietuvoje ne tik gimė, bet ir užaugo, baigė mokslus. Net vadino save vilniečiu, gyvenančiu Niujorke.
Bet Didžiojo Obuolio įtaką jaučia vis labiau – juk ten pragyventa daugiau nei 25 metai. „Jau nebegaliu atsakyti, iš kur aš. Viskas susimaišė, per daug visur keliavau, buvau, gyvenau. Tik žinau, kad esu aš ir gal iš šios planetos‟, – svarstė R.Bartkus.
Po grafikos studijų tuomečiame Vilniaus dailės institute jis piešė, kūrė litografijas ir ofortus, dalyvavo parodose. Tačiau netrukus po nepriklausomybės atkūrimo, sulaukęs pasiūlymo pristatyti savo darbus viename Amerikos universitete, 30-metis menininkas su žmona Ina ir sūnumi Kristijonu persikėlė į šią šalį.
Iki tol keliauti nebuvo paprasta, todėl, pasitaikius progai, norėjosi ištrūkti svetur. Kūrybinį polėkį ribojo ir Lietuvos mažumas: „Norėjau patirti pasaulį ir visą iš karto.‟ Dabar sienos ar valdžios režimas neriboja, galima dalyvauti tarptautinėse parodose ir kūrybinėse stovyklose, bet nedidelėje šalyje konkurencija mažesnė, daugiausia tenka lygiuotis į savus. Niujorke idėjomis varžaisi su viso pasaulio menininkais, o taip formuojasi kitokia asmenybė.
Sudomino tik „The New York Times“
R. Bartkus iškeliavo su sovietiniu pasu ir, iki šiol pamena, 178 doleriais kišenėje, neturėdamas ne tik darbo pasiūlymų, bet ir būsto apsistoti su šeima. Jaunas dailininkas pasiraitojo rankoves ir ėmė varstyti galerijų bei leidinių duris. Tuomet nė nenutuokė, kad meno direktoriai gaudavo po 50-70 darbų aplankų per dieną. Nelabai kas turėdavo laiko juos žiūrinėti, bet būdavo mandagūs ir malonūs: „Puiku, duosime darbo!‟ Žinoma, su darbo pasiūlymu niekas nepaskambindavo. O vieną dieną lietuvis sulaukė skambučio iš „The New York Times“.
Tai buvo įspūdingos karjeros pradžia. Ilgainiui R.Bartkaus iliustracijos ėmė rodytis ne tik šio dienraščio, bet ir „Wall Street Journal“, „Los Angeles Times“, „Boston Globe“, „Business Weekly“, „Fortune“, „Smart Money“, „New Republic“, „Business Weekly“, „Christian Science Monitor“ puslapiuose, puošė „Time“, „Newsweek“, „Harper’s“, „New York Times Book Review“ viršelius.
Dailininkas yra surengęs ar dalyvavęs parodose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, Niujorke, Pekine. Vieną jo darbą visi esame ne tik matę, bet ir čiupinėję – jau nebecirkuliuojantį 50 litų banknotą su Jono Basanavičiaus portretu. Būta ir itin originalių kūrinių: Tymo turguje Vilniuje nupirktuose duonos kepaluose menininkas išpjaustė filosofų Immanuelio Kanto, Sokrato ir Giordano Bruno portretus, nupiešė trijų savo pasų – sovietinio, lietuviško ir amerikietiško, vieno dolerio banknoto ir milijono dolerių čekio kopijas.
R.Bartkus ėmė kurti dar prieš kompiuterių erą, kai iliustracijos buvo kuriamos rankomis. Į klausimą, ar skaitmeninių technologijų amžiuje vis dar įdomu piešti, nedvejodamas atšauna: „Dar idomiau!‟
Lietuva – geresnė, nei buvo prieš išvykstant
Menininkas nuolat grįžta į Lietuvą, ir ne tik artimųjų lankyti, bet ir kurti, eksponuoti savo darbus, dalyvauti renginiuose. Pavyzdžiui, prieš pusketvirtų metų jo paroda „Tapybos pabaiga‟ buvo surengta Vilniuje, vėliau – Marijampolėje.
„Aš Lietuvoje gimęs ir užaugęs, čia turiu daug ryšių, kurie, beje, vis plečiasi, tai ir atvyksiu, manau, dar dažniau, – žadėjo pašnekovas. – Sąlygos darbui Lietuvoje man sukuriamos labai geros ir už tai esu labai dėkingas.‟
Pasidomėjus, kokia pasaulio lietuviui iš už Atlanto šiandien atrodo Lietuva, R.Bartkus apibendrino: „Įvairi; ir nuostabi, ir bjauri. Bet kuriuo atveju daug geresnė, negu buvo prieš man išvykstant.‟ Ir pridūrė: „Beje, dabarties Lietuva yra daug didesnė ir įvairesnė nei ta, iš kurios išvažiavau. Ir PLJS kas dvejus metus tai demonstruoja.‟
Net gyvendamas už tūkstančių kilometrų, R.Bartkus vyksta į visus PLJS, kurie, sako, yra proga susipažinti su įdomiais žmonėmis, sutikti senus pažįstamus, pasisemti daug pozityvios energijos ir visa tai daryti nuostabioje aplinkoje Prienų rajone.
Siūlė naują šalies pavadinimą
Kaskart festivalyje menininkas pristato po naują originalų kūrinį. 2012-aisiais jis pasiūlė naują pavadinimą Lietuvai – (:EthUWA! Padedamas būrio dalyvių, jis sukūrė didžiulį paveikslą, ant kurio kiekvienas norintis galėjo palikti savo rankos atspaudą. Provokuojantis kūrinys simbolizavo mūsų šalies atvirumą pasauliui.
„Nelietuviškas raides ar ženklus naudojau, norėdamas pademonstruoti, kad juos ištariant vis tiek skamba „Lietuva‟, kad reikia ne bijoti svetimų ir naujų kultūrų, o jas panaudoti, integruoti savo labui“, – aiškino R.Bartkus.
Antrajame PLJS jis iš keliasdešimties tūkstančių lempučių sukonstravo šviečiančią instaliaciją. „Harmony park“ teritorijoje, kur liepos 8-10 dienomis vyks renginys, esantis kalnas virto menamu lėktuvų pakilimo taku. Tai, anot menininko, buvo kvietimas siekti, svajoti ir kurti.
Ši instaliacija, kurios idėją mintyse brandino keletą metų, apibendrino daugelio verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalio dalyvių patirtį. „Turbūt ne vienas, skrisdamas lėktuvu naktį, besigėrėdamas mirgančiomis apačioje liekančių ar pasitinkančių miestų šviesomis, išgyveno tą „sustok, akimirka žavinga“ momentą, – kalbėjo menininkas. – Šia instaliacija bandau tokią akimirką sustabdyti.“
Kūrinių nebūtų be savanorių
Šviesos instaliacija suplanuota ir šių metų festivaliui: „Jeigu viskas pavyks, kaip planuoju, bus sukurta šviesos intaliacija „Tiltai“. Tai – LED konstrukcijos, montuojamos virš tvenkinio. Svarbų vaidmenį atliks ir šviesos atspindžiai vandenyje.“
Paprašytas paaiškinti šio kūrinio idėją, R.Bartkus teigė, kad pastaruoju metu tiek Amerikoje, tiek Europoje pradėta daug kalbėti apie sienų statymą ir panašius dalykus. „Kaip atsvarą toms nesąmonėms statysiu tiltus kaip jungtis. Tiltais bandysime jungti lietuvius iš skirtingų šalių ir kartu visus žmones“, – kūrybiniu sumanymu dalijosi pašnekovas.
R.Bartkus jau ketvirtį amžiaus gyvena užsienyje, tad PLJS gali dalyvauti ne tik kaip kviestinis svečias, kurio įžvalgų paklausyti ar kūrinių pažiūrėti susirenka kiti, bet ir kaip vienas iš tūkstančių pasaulio lietuvių. Paklaustas, kuris vaidmuo dažnesnis, jis paatviravo: „Labai daug darbo būna prie visų tų projektų, todėl jaučiuosi kaip atlikėjas, darbininkas, dailininkas prieš parodos atidarymą. Nervas ima, ar viskas veiks, kaip planuota, ar bus suspėta viską padaryti. Ir pavargęs būnu kaip šuva, nes tai – didžiuliai projektai, kuriuos reikia padaryti per penkias dienas. Ta proga iš karto noriu padėkoti savanoriams, buvusiems ir būsimiems, be kurių pasiaukojimo ir sunkaus darbo nieko nespėčiau.“