Per ežerą ir miestelius šalia jo menininkas nuteisė jurginų geltonumo kelią. Ryški 5,5 kilometrų trasa sujungia ežero pakrantę su dviem ežero salomis – Monte Isola ir San Paolo. Net 3 kilometrai šio kelio plūduriuoja ežere. Žmonės gali žingsniuoti 220 000 plūduriuojančių kubų paviršiumi, kuris aptrauktas standžiai suaustu nailonu.
Nepasiklysti sausumoje padeda ta pačia geltonai-oranžine medžiaga išklotos Monte Isola saloje įsikūrusio Peschiera Maraglio ir pakrantėje stovinčio Sulzano miestelių gatvės. Visai instaliacijai prireikė 100 tūkst. kvadratinių metrų nailono. Ryte ir vakare jis traukia akį įvairiausiais oranžinės spalvos atspindžiais, o po vidurdienio saulės spinduliais spindi skaisčiai geltona spalva.
Ežero kelias – 16 metrų pločio bangų judesius atkartojantis tiltas. Jis neturi jokių turėklų, o į apačią užlenkti platformos kraštai panyra į vandenį. Pasak Christo, tokia konstrukcija turėtų sukelti jausmą, kad žingsniuoji vandeniu. „Tarsi vaikščiotum at vandens lovos ar banginio nugaros“, – instaliacijos keliamus neįprastus pojūčius pakomentavo projekto autorius. Jis rekomendavo žmonėms nusiauti batus, nes tik žengiant basomis galima pilnai pajusti vaikščiojimo vandens paviršiumi malonumą.
Šią, kaip ir kitas milžiniškas savo instaliacijas Christo finansuoja pats, naudodamas lėšas, gautas pardavus savo kūrinius. „Plaukiojančios prieplaukos“ jam kainavo 15 milijonų eurų. Norintiems pasivaikščioti vandeniu nereikia pirkti jokio bilieto – šis malonumas visiškai nemokamas. Tačiau skaičiuojama, kad Šiaurės Italijos turizmo industrijai menininko projektas atneš daugiau nei 50 milijonų pelno.
Buvo manyta, kad projektu susidomės apie pusę milijono žmonių, bet jau pirmomis dienomis tapo aišku, kad jų bus gerokai daugiau. Per pirmas penkias dienas po ežerą panoro pasivaikščioti daugiau nei 270 tūkst. žmonių, nors instaliacija veikė ne visą parą. Kasdien nuo vidurnakčio iki 6 valandos ryto geltonasis kelias valomas ir tvarkomas.
„Šis projektas – apie džiaugsmą ir grožį. Ir apie tai, kad abu šie dalykai – visiškai nebūtini, ir galbūt daugelio manymu, net ir visai beprasmiai. (…) Be viso to tikrai galima buvo išsiversti. Bet man labai norėjosi priminti tai, kad dažnai būtent toks beprasmis ir nebūtinas grožis gali išgelbėti pasaulį“, – sakė bulgarų kilmės menininkas, kuriam šį mėnesį sukako 81 metai.
Jis prisipažino, kad mėgsta savo kūrinių efemeriškumą ir laikinumą. Jam patinka, kai visos tos sudėtingos konstrukcijos išnyksta, ištirpsta, pradingsta. Tiesa, nors jo darbai ir efemeriški, tačiau jų sukūrimas net labai realus. Ir jis trunka daugybę mėnsių ar net metų.
Nors susidomėjimas instaliacija viršijo visus lūkesčius, tačiau Christo net nežada pratęsti jos gyvavimo laiko. 16 dienų ir viskas. Kitos savaitės pradžioje kelias bus demontuotas. Vieni jo elementai bus išgabenti perdirbimui, o kiti virs suvenyrais, transformuosis į naujus menininko darbus.
„Tai ir yra menininko kūrybos esmė: niekas nesupranta, kodėl jis visa tai daro, tačiau vos tik jo kūrinys išnyksta, visi staia pajunta dvasinę tuštumą“, – teigė Christo.
------------------------
Christo išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje. Jis su savo žmona Jeanne-Claude pradėjo „pakuoti“ didžiulius objektus – namus, medžius, fontanus ir net salas. Tarp garsiausių Christo ir Jeanne-Claude darbų – „Supakuotas Reichstagas“ Berlyne ir „Vartai“ Niujorko parke. 2009 metais Jeanne-Claude mirė nuo smegenų aneurizmos komplikacijos. „Plaukiojančios prieplaukos“ – pirmasis Christo projektas po žmonos mirties, nors pasak menininko, jie abu jį buvo sumanę pačioje savo veiklos pradžioje.
Parengė Emilija Lapė
