Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kūrybinių industrijų sektoriaus bei platformos „Dizaino potvynis“ kuratorė architektūrologė J.Tutlytė įsitikinusi, kad kauniečiai ir miesto svečiai ilgainiui ims geriau suprasti dizainą. Jos pristatoma idėja „Dizainas visiems“ vienija daug kūrybinių sumanymų, įvykių bei renginių.
Kaunas žada sukviesti meno ir kultūros profesionalus diskusijoms šia tema į planuojamas tarptautines konferencijas.
Tuo metu mieste atsiras laimės matuoklis. Europos kultūros sostinės statuso siekiantis Kaunas galės įrodyti, kad kultūra miesto žmonėms suteikia didesnį laimės pojūtį. Apie tai – pokalbis su J.Tutlyte.
– Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje pristatote idėją „Dizainas visiems“. Kas tai yra ir kas tie „visi“?
– Dizainas visiems – tai universalaus dizaino principais paremta koncepcija, idėja, vienijanti pasaulinę, o ypač Europos dizaino praktiką bei teoriją. Jos centre – tinkamas prisitaikymas prie žmonių įvairovės.
Tai kur kas daugiau nei vien stilius, mada, grožis ar estetiška daiktų išvaizda. Tai intervencija į aplinką, gaminius ir paslaugas, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas, nepaisant jo gebėjimų, poreikių, kultūros, amžiaus ar lyties, galėtų visavertiškai dalyvauti įvairiose socialinėse veiklose.
Visi mes tam tikrose situacijose galime pasijusti neįgalūs.
Pavyzdžiui, kai atvykstame į svetimą miestą ir negalime susiorientuoti naujoje erdvėje, jei miesto dizaino elementai – nuorodos, informaciniai ženklai, kitos vizualinės komunikacijos priemonės ar miesto erdvinė struktūra – nepadeda mums jos lengvai perprasti ir suvokti. Tarkime, būdamas kairiarankis galite susidurti su tam tikrais sunkumais naudotis netinkamai suprojektuotais daiktais.
Štai išmaniųjų įrenginių ar kompiuterių aplinkų kūrėjai ne veltui šiandien konkuruoja dėl jų intuityvumo, kad technologijos būtų suprantamos visiems vartotojams, nepaisant jų amžiaus, išsilavinimo, naršymo įpročių, išmanymo ar kultūrinių skirtumų.
Iš čia kyla tam tikras aplinkos, daiktų ir paslaugų universalumo poreikis, kurio centre – naudotojas – skirtingas ir kitoks, bet kaip visuomet teisus ir turintis poreikį bei teisę tapti nepriklausomas, pasirinkti savąjį gyvenimo būdą. Iš čia kyla ir svarbiausias „Dizaino visiems“ tikslas – aplinkos be fizinių ar socialinių barjerų projektavimas bei kūrimas. Visiems.
– Kalbant apie dizaino universalumo idėją, kaip ji siejasi su Kaunu kaip UNESCO dizaino miestu?
– Labai tiesiogiai. Siekdami pateisinti Kauno, kaip UNESCO kūrybinių miestų tinklo dizaino srityje miesto vardą, turime ne tik džiaugtis, saugoti ir įveiklinti turimus architektūros bei dizaino paveldo išteklius, bet puoselėti visapusišką ir aktualią dizaino kultūrą.
Juk miestas – tai ne vien statiniai ir erdvinės struktūros, bet visi žmonės. Dizainas yra tam, kad padėtų sukurti žmogaus ir jo daiktinės aplinkos santykių harmoniją.
Taigi dizainas yra įrankis ir būdas viename, kuris gali padėti miestui tapti patrauklesniam, geriau veikiančiam, funkcionuojančiam, patogesniam, lengviau pasiekiamam, smagesniam gyventi. Juk net nesusimąstome, kad nuo daiktinės aplinkos „lengvumo“ ir draugiškumo priklauso ir mūsų psichofizinė, psichoemocinė būsena, santykiai vienas su kitu. Tai mokslininkai jau įrodė ir pagrindė. Tą, ko gero, esame vienaip ar kitaip patyrę per sovietmečio aplinkos rūstumą bei nerangumą.
Šia prasme dizainas, kaip mąstymo būdas arba kaip dizaino technikomis paremtas problemų sprendimo būdas, miesto atveju visų pirma reiškia viešų erdvių projektavimo, planavimo bei viešų paslaugų kokybės užtikrinimą bei prieinamumą.
Kauno atveju – tai neišvengiamai turėtų tapti prioritetine ir ilgalaike miesto strategija. O impulsą tam galėtų duoti Kauno, „Europos kultūros sostinės 2022“, programa bei renginiai.
Manau, labai svarbu išplėsti suvokimo ribas, kad dizainas – ne vien madingi daiktai, baldai, drabužiai ar interjeras. Reikia nutiesti tiltus tarp skirtingų su dizainu susijusių sričių, veiklų, „stovyklų“ – kūrėjų, menininkų, verslo bei pramonės atstovų – siekiant glaudesnio susikalbėjimo ir bendradarbiavimo.
Turėtume siekti, kad miestas būtų ne tiek kūrybiškas, kiek pirmiausia kuriantis, kad imtume generuoti apčiuopiamus rezultatus, kad „užsikrėstume“ geru dizainu ir būtume verti Dizaino miesto vardo.
– Esate minėjusi, kad kultūra negali būti matuojama vien kiekybiniais skaičiais (pavyzdžiui, žmonių, atėjusių į parodą, skaičiumi).
Kaip tuomet išmatuoti kultūrą?
– Iš tiesų, pamatuoti kultūros vertę ar investicijų į kultūrą atsiperkamumą – labai sudėtingas ir opus klausimas. Dominuojanti ekonominio atsiperkamumo bei vadinamoji sektoriaus ekonominio augimo linija nėra pajėgi atspindėti visos vertės, kurią šis sektorius sukuria visuomenėje ir visuomenei.
Šalia skaičių labai svarbūs tampa kokybiniai rodikliai, liudijantys apie gerėjančią gyvenimo kokybę per stiprėjančius bendruomeninius santykius, augantį priklausymo vietai ir bendruomenei jausmą, pasitenkinimą gyvenimu, galimybę harmoningai derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą.
Beje, tai liudija ir naujausios studijos, siekiančios išmatuoti meno, kultūros ir kūrybinių industrijų poveikį.
„Kauno – Europos kultūros sostinės“ programai šis klausimas yra itin aktualus. Neišvengiamai susiduriame su klausimu, kaip pamatuoti tokio kultūros įvykio, kaip šis, naudą ir vertę? Galiu pasakyti tiktai tiek, kad programoje esame numatę pasitelkti ne vien kompleksinius mokslinius įrankius, bet į problemą pažiūrėjome ir kaip į kūrybinį iššūkį.
Kadangi Kaunas siekia tapti laimingu miestu, įsirašęs tai į miesto strateginės plėtros programą, tad mes labai rimtai svarstome, kodėl gi tos laimės nepamatavus? Ketiname sukurti inovatyvų dizaino objektą – laimės ir emocijų matuoklį.
