Kauno menininkų namuose veikia žinomo fotografo Laimučio Brundzos darbų paroda „Monotoninis nuotykis, arba sekmadienio muzikavimai“. Autorius prisipažino, kad tai 11-oji jo paroda. Tačiau pirmą kartą jis į rankas ėmė ne fotoaparatą, o akrilinius dažus ir teptuką.
„Norėjau patyrinėti savo jausenas. Tai man leido laisvai, lyg žaidžiant, patirti atradimo nuotykį.
Kartu išvengti išmoktų gudrybių. Taip pat derinti spalvas prie vienokių ar kitokių emocijų“, – sakė L.Brundza.
Kauniečio paroda – tai bandymas suprasti, kiek svarbus yra emocinis intelektas.
„Kur prasideda mūsų emocijos? Kodėl dabar pastebėti objektai mums primena seniai išgyventus pojūčius? Kokią įtaką anksčiau patirtos emocijos daro mūsų dabartiniam suvokimui? Tokius klausimus sau kėliau kurdamas darbus“, – pasakojo L.Brundza.
Kiekvienas jo darbas turi savo istoriją. Pavyzdžiui, du darbai, pavadinti „... ir baisiai pasiilgau pievos, medžių, žalumos...“ bei „... žinai, tokios gegužės žalumos...“. Tai tarsi viena frazė, padalyta į dvi dalis.
L.Brundza pasakojo, kad nepaprastai mėgsta būti gamtoje, mėgautis žaluma, upėmis, dangumi, tačiau nieko neskinti ir nerinkti. Būti tarsi ant žemės nukritusiu lapu.
Gilindamasis į šias nuostabias emocijas, kaunietis prisiminė jaunystėje matytą Jono Vaitkaus spektaklį „Svajonių piligrimas“. Jis buvo sukurtas pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinį „Pasaka“.
„Spektaklyje aktorius Kęstutis Genys ir ištarė šią frazę. Tada mane ji labai sukrėtė. Matyt, manyje liko įbrėžimas, griovelis, kuriuo ir dabar teka tos nuostabios emocijos suvokiant gamtos grožį ir joje, o drauge ir manyje vykstančius pokyčius“, – sakė fotografas.
Kaunietis teigė, kad savo darbų nevadina tapyba. Tai greičiau jo per gyvenimą patirtų emocijų genezė.