Praėjusio šimtmečio viduryje pradėjusi nuo rištinių kilimų M.Švažienė per daugiau kaip pusšimtį kūrybinės veiklos metų suformavo ryškų ir savitą savo plastinės kalbos stilių. Ši meninininkė pirmoji Lietuvoje ėmė kurti įspūdingų formatų trimačius tapybiškos tekstilės gobelenus. Nemažai jų puošia visuomeninės paskrities pastatų interjerus.
Produktyvumu, savita gobeleninio audimo technika garsėjanti M.Švažienė vadinama gyvąja klasike, jos vardas ir kūryba neatsiejamas nuo šiuolaikinės lietuvių dailiosios tekstilės raidos.
Bene garsiausios Lietuvos tekstilininkės stilius, jos meninis mąstymas, polinkis į filosofiškai apibendrinamas, koloristiškai raiškias formas atsispindi ir naujausiuose Baroti galerijoje pristatomuose M.Švažienės gobelenuose „Paukščio skrydis“ (2015 m.), „Vasara“ (2016 m.).
„Juose vaizduojami objektai – kaip pradiniai mus supančios visatos kūnai. Nesustingę, šalti, bet judantys, apvaldyti gyvybės įkarščio. Šviesą sugerianti gobelenų tekstūra, vaiskios spalvos, tonų ritmai atskleidžia išskirtinį M.Švažienės kūrybos vitališkumą, žadina vaizduotę,“ – pabrėžė menotyrininkė Dalia Karatajienė.
M.Švažienei nesvetima ir tapyba – paveiksluose perteikti kompoziciniai efektai, geometrinių plokštumų ir optikos sąveika, ritmų, liepsnų, augalijos koloristika sukuria banguojančios erdvės įspūdį. Jos tapyba žiūrovams primena tai, ką jie mato parodose grožėdamiesi šios menininkės tekstilės darbais.
Baroti galerijos erdvėse eksponuojami kai kurie ankstyvesniųjų laikotarpių M.Švažienės kūriniai. Tarp jų išsiskiria rausvomis žaromis tviskantis gobelenas „Saulė leidžiasi“, kurį tekstilininkė sukūrė pagal lygiai taip pat pavadintą savo vyro dailininko Jono Švažo paveikslą.
Šio J.Švažo paveikslo likimas – keistokas. Perduotas pomėgiu plačiai ir prabangiai gyventi Nemenčinės klebonui Rčardui Jakučiui darbas dingo iš jo įkurtos galerijos šeimininkui įklimpus į skolas – ten saugoti garsių lietuvių menininkų kūriniai areštuoti, R.Jakučiui priteista civiliniams ieškovams atlyginti 3,4 mln. litų turtinę žalą.
Kai kurių kolekcininkų žiniomis, J.Švažo paveikslas neaiškiomis aplinkybėmis neva atsidūręs JAV. Už sukčiavimą nuteisto ekskunigo R.Jakučio, o gal jo bankroto administratorių pradangintas J.Švažo paveikslas buvo vienas paskutinių, kurį nutapė lietuvių vaizduojamosios dailės klasikas. Po to jis netikėtai atsisveikino su šiuo pasauliu.
„Mūsų šeimai šis J.Švažo darbas buvo itin brangus. Minint jubiliejinę datą, motina nusprendė dingusį tėvo paveikslą atkurti kitokiu pavidalu – išausti tokių pačių atspalvių ir formų gobeleną, kuris eksponuojamas ir šioje galerijoje“, – seną istoriją prisiminė M.Švažienę į parodą atlydėjęs jos sūnus vilnietis Saulius Švažas.
Sovietmečiu toldamas nuo socialistinio realizmo kanonų Dailės institute dėstęs J.Švažas su žmona ilgai dalijosi viena studija – jų namai Vilniuje buvo virtę pažangesnių menininkų, studentų susitikimų vieta. J.Švažas visuomet pritarė žmonos tekstilininkės meninėms aspiracijoms, o ji rėmė savo vyro, ryškaus ekspresionisto, užmojus.
Jau devintą dešimtį įpusėjusi M.Švažienė vis dar nenuleidžia rankų – dirbtuvėje žvitriai pokši staklėmis, tęsia savo kūrybinius eksperimentus. Garbaus amžiaus sulaukusi tekstilininkė vieną po kito kuria tekstilės meno stebuklus – žiūrovų širdį virpinančius, akį traukiančius spalvingus erdvinius gobelenus.
„Dirbu kaip ir anksčiau, tik mažesnėje studijoje. Kasmet nuaudžiu tris keturis didelius gobelenus. Taip jau nutiko, kad nuo jaunystės spalvų ir raštų mokiausi dzūkų ir aukštaičių kaimuose iš staklėmis dar audusių moterų. Buvau ir liksiu tradicinės tekstilės atstovė“, – kalbėjo parodos autorė.
M.Švažienė į šiuolaikinę tekstilę žvelgia santūriai, bet ne skeptiškai: „Jaunesni menininkai gobelenų rankomis jau nebeaudžia, siūlų patys nedažo. Niekam šiais laikais neužtenka kantrybės taip dirbti, kai bet kokį piešinį galima greitai nuausti žakardinėmis staklėmis.“
Tačiau M.Švažienė ir toliau darbuojasi taip, kaip yra įpratusi ir negalvoja keisti savo kūrybos stiliaus, griebtis tekstilės meną persmelkusių naujų technologijų.
Galerijoje eksponuojami M.Švažienės sielos peizažai alsuoja jausmingomis, gal kiek ilgesingomis nuotaikomis. Gobelenuose atsiveria tik į jai vienai būdingų spalvų ir vaizdinių pasaulis.
Valstybinės premijos laureatės M.Švažienės kūriniai puošia daugiau kaip dvidešimties mokslo, švietimo, administracinių įstaigų erdves Vilniuje, Klaipėdoje, Trakuose, Visagine, Maskvoje, Ženevoje. Ne vienas darbas sukurtas su architektais E.Chlomausku, Z.Liandzbergiu, R.Plyčiumi. Įspūdingų dydžių gobelenus ji nuaudė Vilniaus universitetui, Santariškių, Antakalnio ligoninėms, Onkologijos institutui. Tekstilininkės darbai eksponuoti Italijoje, Kanadoje, Anglijoje, Danijoje, Suomijoje, Čilėje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje.