Koks jausmas užplūsta žmones, atsidūrusius toli nuo namų? I.Lygnugarytė mąsto dar globaliau – ką jie išgyventų visam laikui atsiskyrę nuo savo gimtosios planetos – Žemės? Autorę užvaldžiusi žmonijos persikėlimo į kitas galaktikas idėja – pagrindinis šios parodos atspirties taškas.
„Mano darbuose – vizijos apie kitokį gyvenimą išsiveržus už mūsų planetos ribų, kai žmogus jau nebegirdi paukščių čiulbėjimo, jūros bangų ošimo, nebeužuodžia gėlių, gaivaus lietaus kvapo“, – pristatydama savo pirmąją parodą kalbėjo jaunoji menininkė.
Pasirinkusi aštuonias Saulės sistemos planetas, į kurias perkelti kolonistai tikisi ten įsikurti, atrasti palankią gyvybės terpę, I.Lygnugarytė savo darbuose gvildena sudėtingus egzistencinius klausimus – mėgina perteikti žmogaus nerimą, jo sielos sumaištį patekus į svetimą aplinką.
Autorės žvilgsnis nukreiptas į spindinčius žvaigždynus – ar Žemė yra tik laikinoji žmonijos stotelė, ar išeiviams kitose planetose užtektų dvasios stiprybės išgyventi, susidraugauti su jiems svetimais, gal net grėsmę keliančiais priešiškais pasauliais ?
I.Lygnugarytės tapyboje ir grafikoje fiksuojamos aštuonios metamorfozės – lyg aštuoni priverstiniai virsmai. Visatos erdvėse besiblaškantis, atskirtas nuo savo namų vienišas individas autorės kūriniuose primena Saulės sistemos antikūnį.
Parodą papildo I.Lygnugarytės sukurtos instaliacijos. Vienoje vaizdo projekcijoje išeivių gyvenimo kitoje planetoje metamorfozės perteiktos Kuršių nerijos smėlynų fone.
„I.Lygnugarytė – pirmoji moksleivė, kurios parodą surengėme todėl, kad geriausi jos darbai, ypač tapyba, niekuo nenusileidžia aukštųjų dailės mokyklų absolventų ir net profesionalių menininkų kūrybai“, – debiutantei nesustoti pusiaukelėje linkėjo galerijos savininkas klaipėdietis Isroildžonas Barotis.
Galerininkų žodžius patvirtino ir lankytojai – per pusvalandį jie nupirko ko ne pusę parodoje „Sintetinė kilmė: 8 metamorfozės“ eksponuojamų I.Lygnugarytės kūrinių.
I.Lygnugarytė mokėsi dailės studijose ir privačiai, išbandė įvairias tapybos bei grafikos technikas. Šiuo metu ji ypač domisi moderniuoju menu, XX amžiaus dailininkų, iškilių asmenybių biografijomis, gilinasi į meno kūrinių idėjas, socialinį meną, jo istoriją.
Draugų ir gerbėjų apdalyta gėlėmis, dovanomis I.Lygnugarytė dar spėjo atsakyti į kelis klausimus.
– Pirmoji jūsų paroda atspindi gana sudėtingą gyvenimo kituose pasauliuose temą. Kas nulėmė tokią kryptį – perskaityta fantastinė literatūra, matyti filmai?
– Fantastikos kūrėjams labiau rūpi intriguojantis veiksmas, o man įdomesnis žmogaus vidinis pasaulis. Mano kūriniuose klausimų sau pačiai ir kitiems – daugiau nei atsakymų. Ar atsiskyrus nuo įprastos aplinkos žmogaus prigimtis išnyksta? Ką reiškia galimos metamorfozės – tremtį, o gal išsigelbėjimą? Mėginau perteikti nežinomybės baimę, visišką tylos išnykimą, tamsiai mėlyną melancholiją, tirpstančių prisiminimų grožį.
– Kokį vaizduojamosios dailės žanrą labiau mėgstate, kur sutelkiate jėgas?
– Man patinka ir grafika, ir tapyba. Kai užvaldo jausmai, savo mintis ir nuotaikas perteikiu spalvomis. Grafika – būdas racionaliau perteikti vienokią ar kitokią sudėtingesnę idėją. Pastaruoju metu susidomėjau vizualiniais menais. Parodoje eksponuojamą vaizdo projekciją man padėjo sukurti aktoriai.
– Ne taip dažnai dailės salonuose graibstoma jūsų amžiaus debiutantų kūryba. Ar žaibiškai parduoti šios parodos darbai – jūsų pirmoji finansinė sėkmė?
– Pirmąjį savo honorarą pelniau vaikystėje, kai su tėvais atostogaudama Kuršių nerijoje prisirinkau įdomių formų akmenukų ir juos nuspalvinau. Tėvai mane buvo trumpam palikę Nidos centre, kur veikė turgelis. Tie akmenukai labiausiai patiko vokiečių turistams. Grįžę tėvai nustebo – rankose laikiau pluoštelį pinigų.
– Ar tėvai pritaria jūsų pomėgiams, gal jie pataria užsiimti pragmatiškesniais reikalais?
– Jie yra pagrindiniai mano kūrybos rėmėjai ir vertintojai. Nors mano tėvų profesijos nėra artimos menui, jie dažnai lankosi parodose, koncertuose, asmeniškai pažįsta visus garsesnius klaipėdiečius dailininkus, dizainerius, muzikantus. Džiaugiuosi iš jų sulaukdama padrąsinimo ir pritarimo visiems sumanymams.
– Kaip įsivaizduojate savo tolimesnę ateitį, kokias studijas rinksitės baigusi licėjų?
– Sunku pasakyti, kaip viskas susiklostys, bet kol savo ateitį sieju su menais – baigusi licėjų norėčiau studijuoti dailę Paryžiuje, o po to gilinti meno vadybos, menotyros žinias Niujorke. Svajoju tapti profesionalia menininke, o kur gyvensiu – dar nežinau, galbūt tapsiu pasaulio piliete.
– Rengiatės skrydžiui į kitas erdves kaip ir jūsų paveikslų personažai?
– Norėčiau pažinti pasaulį, bet tai dar nereiškia, kad pasirinksiu emigrantės dalią, nukaposiu visus saitus su Lietuva. Man atrodo, kad net ir gyvendama užsienyje visada jausčiau, kur yra mano gimtinė. Tėvai man sako, kad stipriausia mūsų tvirtovė – ne rūmai užjūriuose, o namai, kuriuose išaugome.