Jokūbas Zovė sėda į kėdę. Pažiūrėjus matosi, kad vyriškis ilgas valandas sėdėjo prie knygos – akys pavargusios, apsiblaususios. Tiesa, ne tik skaitydamas, bet ir perrašinėdamas ją, mat jis – kaligrafas, o Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ant sienų iškabintas jo penkerių metų darbas.
Ant baltų popieriaus lapų lyg vienu brūkšniu nedrebančia ranka išpaišyti žodžiai. Ne šiaip žodžiai, o knyga. „Prisiliesti prie genijaus teksto – gražu“, – trumpai taria Jokūbas. Genijumi jis vadina Johaną Volfgangą Gėtę, kurio vieną žinomiausių kūrinių „Jaunojo Verterio kančios“ iš naujo ant popieriaus suguldė.
„Jaunystėje, būdamas 17-os metų perskaičiau šią knygą ir susižavėjau. Pirmiausia perskaičiau lietuviškai, o vėliau gavau ir vokišką tomelį. Praėjus kone 50-čiai metų sugalvojau ją perrašyti“, – žodžius rinko dabar jau 68-erių parodos autorius.
Nelabai kalbus žmogus tas Jokūbas. Žodžius teko traukte traukti, bet jis papasakojo, kad tapęs kaligrafu panoro patobulinti savo įgūdžius vėlyvojo baroko stiliaus šrifte, tad ši knyga puikiai tam tiko.
Tačiau ne iš karto Jokūbas tapo kaligrafu. Jam būnant Dailės akademijos studentu pats pastebėjo, kad geriau jam sekasi rašyti, negu iliustruoti, o ir jo profesoriai pastebėjo šį jauno grafikos studento talentą. 1975-aisiais jis baigė Dailės akademiją ir atsidavė menui.
Pirmasis vyriškio kaligrafijos darbas pademonstruotas visuomenei buvo ant vieno ištiso 16 metrų ilgio popieriaus lapo išrašyta Šv. Luko evangelija. Ją Jokūbas rašė aštuonerius metus. Tada dar nerenovuotoje Martyno Mažvydo bibliotekoje šis jo darbas buvo demonstruojamas per tris aukštus. Įspūdingo dydžio kūrinys pateko į Lietuvos rekordų knygą.
„Manau, kad tas rašymas ir buvo tai, kas mane užvedė toliau rašyti“, – sakė J. Zovė.
Tada Jokūbas penkeriems metams vėl sėdo rašyti. „Jaunojo Verterio kančios“ – jauno vaikino dienoraštis, kurį jis rašė kas dvi ar tris dienas, tai ir Jokūbas taip darė.
„Rašyti pradėjau visai netikėtai, ta pati mintis buvo netikėta. Rašiau be ilgesnių pertraukų. Tačiau buvo kitas dalykas. Įpusėjęs knygą pamačiau, kad tai, kas jau buvo parašyta priekyje, neatitinka to, ką jau buvau parašęs viduryje. Rašymo kokybė jau buvo pagerėjusi. Tada pradėjau iš naujo“, – pasakojo kaligrafas.
Ir taip jis rašė, kol prirašė 316 baltų popieriaus lapų. Viskas vokiečių kalba. Tiesa, jo prirašytų lapų yra gerokai daugiau nei pačioje knygoje, kurioje jų – 174. Na, bent jau toje, nuo kurios nurašinėjo.
Nors jokie kiti vokiečių autoriai taip Jokūbo nesužavėjo, jis išsidavė nuo pat mažumės mėgstantis vokiečių kalbą, nors pats ja laisvai nekalba. Rankose laikydamas tą pačią vokišką knygos versiją, jis vieną po kito vertė lapus, o juose matėsi pieštuku pabraukti žodžiai ar pažymėtos pastraipos.
„Čia tas pats tomas, kurį nuo tada, kai man buvo 17, išsaugojau. Pieštuku žymėjausi žodžius ir po žodynėlyje ieškojau, verčiau juos“, – pasakojo Jokūbas.
M. Mažvydo bibliotekoje pastatytas ekranas, kuriame – perrašymo vaizdai. „O ką darydavote, jei įveldavote klaidų?“ – paklausiau. „Ištaisydavau. Viso lapo tikrai lauk nemesdavau“, – atsakė senolis. Šriftų, kuriais galėjo perrašyti knygą,– begalė, o šį pasirinko, nes labiausiai tiko: „Aš įvaldęs ir kitus šriftus, bet šitas vėlyvojo baroko, su paspaudimais, su paraitymais, man labai tinka.“
Paklausiau ir kas nutiks visiems šiems lapams po parodos, kuri truks iki lapkričio 20-osios.
„Jei ne mano kolegos, kurie pasiūlė surengti parodą, tie lapai taip ir gulėtų aplankale. Nors ir gražiame, bet aplankale. Po parodos jie turbūt ten ir sugrįš. Bet visuomenė jau bus pamačiusi“, – sakė Jokūbas.
O ir apie ateitį jis negalvoja. „Kol kas jokių planų neturiu, į ateitį nežiūriu, kaip bus taip“, – sakė senyvas vyriškis, rankose spausdamas dar jaunystėje gautą knygos tomą.
