„Mane domina subtilūs kasdienybės niuansai, todėl tikrai nemaniau, kad tokį kuklų darbą žiuri nariai pastebės tarp daugybės ryškių“, – tyliu balsu kalbėjo dar sunkiai savo sėkme galinti patikėti 28 metų dailininkė Rosanda Sorakaitė. Jai įteiktas 2,5 tūkst. eurų vertės prizas ir sudaryta galimybė 2017 metų gegužę ir birželį gyventi ir dirbti menininkų rezidencijoje „ICA Budapest“.
R.Sorakaitės darbas „Nakties šviesa“ iš tiesų buvo vienas tų, kuriuos internetu balsavę žiūrovai vadino niūriais, tamsiais ir atskleidžiančiais dabartinio jaunimo nihilizmą. Tačiau tai – ne nuomonės, o burnojimas. Tai tik baltasis interneto komentatorių triukšmas, kai žiniasklaidos labirintuose išpilamos per dieną širdyje susikaupusios pamazgos. Net juodos spalvos šiame darbe beveik nėra – tik tamsiai violetinė.
„Prisipažinsiu, kad šis paveikslas buvo mano favoritas, todėl labai džiausiuosi, kad visi šeši žiuri nariai labai greitai sutarė, jog prizo verta būtent jo autorė. Kūrinyje tarsi vyksta kova tarp šviesos ir tamsos. Jame galite rasti daugybę dalykų – ir tekstilės, ir architektūros, ir medžio formų“, – įteikdamas pagrindinį konkurso prizą džiaugsmo neslėpė „Cecho“ galerijos savininkas ukrainietis Aleksandras Ščeluščenko.
Jam priklausanti prestižinė Kijevo šiuolaikinio meno galerija „Cechas“ (Tsekh) tik šią vasarą atidarė savo filialą „Cechas: Vilnius“ sostinės naujamiestyje, Vytenio gatvėje, bet jau spėjo tapti viena geidžiamiausių Vilniaus parodinių erdvių.
Tokioje vietoje eksponuodami savo konkurso laureatus „Jaunojo tapytojo prizo“ rengėjai dar kartą parodė puikų meno pasaulio dėsnių išmanymą. Geriausios Baltijos šalių tapytojos titulą pelniusi R.Sorakaitė, paklausta, kodėl nusprendė dalyvauti šiame konkurse, pirmiausia paminėjo galimybę parodyti savo kūrybą gerose parodų salėse.
Tapytoja šiame konkurse dalyvauja jau penktą kartą. 2012 metais jos darbas net buvo atrinktas į finalininkų parodą VDA parodų salėje „Titanikas“. Tačiau laimėti pavyko tik šiemet.
Paveikslai – durys į kitą pasaulį
Tuo metu pagrindinė laureatės konkurentė – 24 metų vilnietė Vita Opolskytė – jau pernai pelnė antrąją vietą ir paskatinamąją premiją „Jaunojo tapyto prizo“ konkurse. Deja, ir šiemet ši paradoksų kupinus paveikslus kurianti dailininkė liko antra, nors kalbos apie jos pergalę tarp menu besidominčio jaunimo sklandė jau gerą mėnesį.
Savitas V.Opolskytės darbų koloritas ir netikėtumų kupinos labai asmeninės istorijos iš tiesų jau kelerius metus žavi ne tik bendraamžius, bet ir kolekcininkus.
„Jungdama realius interjerus su fantastiniais objektais, maišydama asmeninius išgyvenimus su universaliomis tiesomis kuriu savo paveiksluose naujas taisykles, kitaip sakant, kuriu kitą pasaulį. Kūriniai tampa slaptuoju praėjimu į paralelią realybę. Žiūrovas, tarsi vedamas miražo, yra raginamas paviešėti mano kuriamame kiek keistame, tačiau viešnagę siūlančiame „Viešbutyje““, – savo konkursinį darbą „Princo Baltazaro kaip draugo portretas (nesakyk savo mamai)“ pristatė Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti tapytoja.
Pabėgo nuo riksmų
Paklaustas, ar daug ginčų šiemet kilo tarp konkurso žiuri narių, tapytojas Andrius Zakarauskas atskleidė, kad konkurso nugalėtojus jie rinko ne slaptu balsavimu, o tiesiog vaikštinėdami ir diskutuodami parodų salėje. Pasak jo, sunkiausia buvo išrinkti paskatinamuosius prizus, o pagrindinio prizo laimėtojos darbas sulaukė daugiausia gerų komentarų. Puiki tapyba, įdomūs šviesos ir šešėlių santykiai, santūri kalba, konceptualumas.
„Juk visuomet sakoma, kad tapytojui svarbiausia – šviesos ir šešėlių žaismas bei sugebėjimas sukurti erdvę plokščiame paveikslo paviršiuje. Visa tai yra Rosandos darbe. Tarsi klasikinė tapyba, bet su šiuolaikiniais prieskoniais. Įdomus pats jos požiūris į tapybą, visai kitoks tepimas. Nors dažai ir aliejiniai, bet autorė lyg ir netapo, tačiau kažkaip viską nutrina“, – svarstė A.Zakarauskas, paties pirmojo „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso nugalėtojas.
„Gal tai nuskambės kiek banaliai, bet šiandien mes esame tiesiog užpilti vaizdų srautu. Jie garsiais balsais pasakoja mums tūkstančius istorijų. Šioje parodoje taip pat nemažai paveikslų tiesiog užberia žiūrovą daugybe žodžių, šaukia, pasakoja, reikalauja jūsų dėmesio. O laimėtojos kūrinys prabyla visai kitokiu balsu. Ir nors komisijos narių meninis skonis buvo labai skirtingas, skyrėsi ir suvokimas, kas yra tapyba ir kokia ji turėtų būti, tačiau prizą pelnęs darbas suteikė mums tiek erdvės, kad mes patys galėjome pasirinkti tik kelis, bet kiekvienam iš mūsų artimus žodžius. Kelis, ne tūkstantį“, – sakė kitas konkurso žiuri narys, Talino „Art Hall“ kuratorius estas Siimas Preimanas.
Jo manymu į „Nakties šviesą“ galima žiūrėti ir kaip į meistriškai atliktą tradicinę tapybą, ir kaip į konceptualų meno kūrinį. Juk tokia šviesos samprata dailėje žinoma dar nuo Renesanso laikų, tačiau ji mums sužadina ir asmeninius prisiminimus. Vienas žiuri narys net prisiminė vaizdą iš savo vaikystės, kai atsigulęs miegoti stebėdavo mirgėjimą ant kambario lubų, kai pravažiuojančių mašinų šviesos prasiskverbdavo pro langą.
Įdomu, kad šį savo kambario Kaune vaizdą R.Sorakaitė nutapė ne namie, o keliems mėnesiams išvažiavusi į menininkų rezidenciją Austrijoje. „Aš visuomet renkuosi paprastus daiktus, kurie yra čia pat, šalia manęs. Iš pirmo žvilgsnio jie niekuo neypatingi, bet užtenka tik geriau įsižiūrėti, ir pastebėsi įdomiausių dalykų“, – prisipažino geriausia Baltijos šalių jaunoji tapytoja.
Paties mažiausio paveikslo pergalė
R.Sorakaitės laimėjimas buvo ne vienintelis apdovanojimų vakaro netikėtumas. Publiką gerokai nustebino ir tai, kad antrąją paskatinamąją premiją pelnė latvės Adrianos Vignerės paveikslas „A little of everyday“ (Kasdienybės trupiniai). Juk tai net ne paveikslas, o paveiksliukas. Vos septynių kvadratinių centimetrų spalvotas lopinėlis ant sienos.
Tarp normalių, didelių ar net gigantiškų, iš keleto drobių sumontuotų paveikslų šis paveiksliukas ne tik nepradingo, bet ir traukė dėmesį tarsi koks Pilypas, netikėtai iššokęs iš kanapių. Tiesa, tai lyg ir nebuvo joks akibrokštas. Tiesiog tapybinė miniatiūra.
Dažniausiai 30 metų A.Vignerė tapo vidutinio dydžio paveikslus, tačiau šių metų vasarą jai kilo noras nutapyti visą ciklą miniatiūrinių pajūrio istorijų. Savo paveiksliukuose ji panaudojo žydrą lazurito pigmentą, kurį pati išgavo iš pusbrangių lazurito akmenėlių, pasinaudojusi Renesanso tapytojų receptais. Menininkei buvo įdomu natūralų senovinį dažą panaudoti kartu su šiuolaikiniais, rėkiančių, dirbtinių spalvų sintetiniais dažais.
O žiūrovams buvo įdomu pamatyti ir tai, kaip net ir geram dideliam paveikslui sunku konkuruoti su šalia atsiradusia intriguojančia miniatiūra.
Nenustebino tik visą vakarą kaip pašėlęs pliaupęs lietus ir šio konkurso partnerio „Delfi“ įsteigto „Publikos prizo“ laimėtojas. Tarp prekybos centro lentynų smėlio prisipylę ir tarsi prie jūros poilsiaujantys personažai neabejotinai turėjo patikti internautams. Taigi, prizas ir publikos simpatijos atiteko smagiai ironiškoms Dovilės Bikštienės „Atostogoms“.
* * *
Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapybos čempionato skaičiai ir faktai
„Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) – vienas reikšmingiausių meno renginių Baltijos šalyse. Šis projektas vienija Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies identitetą, meno mokyklų praktikas bei asmeninį kūrybinį potencialą. Menotyrininkų teigimu, projektas jau tapo savotišku Baltijos šalių jaunosios kartos tapybos metraštininku bei reikšminga platforma jauniesiems kūrėjams.
Projekto organizatorės menotyrininkės ir investavimo į meną konsultantės Julijos Dailidėnaitės teigimu, „susidomėjimas šiuo projektu vis auga. Pirmaisiais metais (2009) projekte dalyvavo 28 menininkai, šių metų renginyje išbandyti jėgas panoro 115 menininkų. Labai malonu pripažinti, kad visi iki šiol vykę JTP projektai pateisino mūsų, rengėjų, lūkesčius. Didžiąją dalį menininkų, dalyvavusių JTP, pastebėjo kuratoriai, kolekcininkai ir galerininkai. Po JTP konkursų įvyko nemažai grupinių ir personalinių parodų, kuriose buvo pakviesti dalyvauti ir JTP finalininkai bei laimėtojai iš visų trijų Baltijos šalių.“
Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas'16“ tarptautinė vertinimo komisija: Tina Kaplár (artguideeast.com, Vengrija), Ugnė Bužinskaitė (Lewben Art Foundation, Lietuva), Aleksandras Shchelushchenko („Cecho“ galerija, Ukraina), tapytojas Andrius Zakarauskas (Lietuva), Siimas Preimanas (Tallinn Art Hall, Estija), tapytojas Lino Lago (Ispanija).
