Įsigiję šešis eurus kainuojantį bilietą lankytojai alpsta nuo erdvių, kurias naujam gyvenimui prikėlė lietuvių ir latvių architektūrų komandos „Processoffice“ ir „Andrius Skiezgelas Architecture“.
Rygiečiai jaunavedžiai čia rengia net fotosesijas, bet visur – konkurencija, todėl norint patekti į šį muziejų jiems tenka užsiregistruoti iš anksto.
Ką originalaus pasiūlė lietuvių ir latvių architektai, kad net pelnė tarptautinės komisijos prizą už geriausią architektūros darbą 2016 metais?
Pirma, sename pastate iškilo penki aukštai, dar du – naujame priestate po žeme.
Antra, pertvarkę muziejų architektai pasiekė savo tikslą – savaitgaliais Latvijos turistai ir Rygos gyventojai plūsta žiūrėti meno.
Trečia, kai kurie vilniečiai jau įsitikino, kad neverta gaišti savaitgalio oro uoste ir vykti į kokį nors Europos didmiestį, kai pramogauti ir gėrėtis menu galima Rygoje.
Sakoma, kad geras teatras prasideda nuo gero bufeto, o muziejus – nuo rūbinės. Įėjus į XX amžiaus pradžios pastatą, nuo kurio stogo atsiveria Rygos panorama, pirmas malonus darbas – nusileisti auksu tviskančiais laiptais į rūsį ir pasikabinti paltą.
Ištikimi tradicijoms architektai rinkosi šimtmečių išbandytas medžiagas.
Iš tikrųjų laiptai pagaminti iš žalvario, kuris puikiai dera prie parketo ir raudono kilimo. Pilies menę primenantis muziejus kviečia pasigrožėti puikiais sietynais, lubų ir sienų lipdiniais, restauratorių atkurtais medžio drožiniais ir kalvių darbais.
Bet tai nėra vien didingo fasado pastato rekonstrukcija. Pagrindinis Latvijos nacionalinis meno muziejus, pradėjęs savo istoriją kaip pirmas muziejaus reikmėms iškilęs pastatas Baltijos šalyse, netilpo savyje.
Žūtbūt reikėjo šiuolaikinio priestato, nes didžiausias meno muziejus Latvijoje sukaupęs daugiau kaip 52 tūkstančius Baltijos ir Rusijos tapytojų bei skulptorių kūrinių.
Pasiūlė amfiteatrą permatomu stogu
2010 metais Lietuvių architektai iškėlė neįprastą idėją – užkasti žemėmis naują priestatą ir į jį perkelti saugyklas, dirbtuves, pagalbines patalpas, o pagrindiniame istoriniame pastate įkurti ekspozicijų erdves.
Lietuvių mintį apie „amfiteatrą“ permatomu stogu, pro kurį matomi užkulisiniai muziejaus procesai, užsienio ekspertai gerai įvertino, pažymėdami, kad tai – auksiniai rėmai, skirti naujojo muziejaus pastato paveikslui.
Priestatui teko paaukoti dalį parko, esančio prie istorinio pastato, o statybos, inžinerinių tinklų ir informacinių technologijų specialistams – gerai pasukti galvą.
Šiemet gegužę muziejaus rekonstrukcija buvo baigta. Nuėmus pastolius ir išardžius tvoras, atrodė, kad beveik niekas nepasikeitė, nes liko stovėti tik senas pastatas, bet nesimatė naujo priestato.
Kad išėję pasivaikščioti po parką žmonės patikėtų, jog po žeme yra ne bunkeris, virš požeminio statinio buvo įrengtas stiklinis stogas.
Ši vieta ypač traukia vaikus, nes lakstydami po stiklinį stogą jie mato apačioje muziejaus lankytojų galvas. Sutemus amfiteatro stogas atrodo kaip milžiniškas akvariumas, kurio gelmėje zuja maži kaip vabalai žmonės.
Požemio salėse – pagerbtas ir latvių klasikas
Išplėstas muziejaus pastatas tapo šiuolaikiškas, bet neprarado savo istorinės vertės. Ir po rekonstrukcijos Latvijos nacionalinio meno muziejaus liko vienas įspūdingiausių statinių Rygoje.
Vien pernai gruodį dar nebaigtame įrengti muziejuje per penkias dienas, kai buvo paskelbtos atvirų durų dienos, apsilankė apie 125 tūkstančiai žmonių, kurie nesibodėjo gaišti laiką eilėje prie meno skaistyklos durų.
Pastaruoju metu čia veikia ne tik nuolatinė ekspozicija, skirta XIX–XX amžiaus Latvijos menui.
Dviejų aukštų požeminiame priestate, į kurį veda ilgas koridorius, galima pamatyti, kaip veikia kondicionavimo sistema, užmesti akį į saugomas už stiklinių durų drobes.
Bet didžiausią lankytojų dėmesį traukia požemyje atidaryta nauja paroda, skirta latvių klasikui Janiui Rozentaliui (1866-1916).
Prie Saldaus gimęs dailininkas iš pradžių mokėsi dažytojo amato, buvo Sankt Peterburgo Menų akademijos laisvasis klausytojas, vėliau išgarsėjo portretais, jis tapė ir mitologinėmis, biblinėmis temomis. Dar būdamas gyvas jis pelnė klasiko vardą.
Pabučiavo gimnastę aukščiau alkūnės
Šis dailininkas nevengė ir pajuokauti. Vienas garsiausių latvių tapytojo darbų – „Princesė ir beždžionėlė“.
Pasakojama, kad idėja nutapyti šį paveikslą gimė J.Rozentaliui 1913 metais apsilankius karnavale, kurį buvo surengusi menu besidominti vokiečių bendruomenė „Kunstecke“.
Čia jis pamatė šokančią jauną merginą – gimnastę Goto Betge, apsisiautusią rytietišku šaliku, jos kaklą puošė karoliai, o galvą – rudas perukas.
J.Rozentalis pakvietė ją apsilankyti savo studijoje. Ji taip pat viešėjo dailininko prabangiame bute, Alberto gatvėje, kur dabar įsikūręs Jugendo stiliaus meno centras.
Menininkui buvo 47-eri. Jis visada korektiškai elgdavosi su pozuojančiomis jaunomis moterimis, todėl sutrikdė gimnastę Goto, kai pabučiavo jos ranką aukščiau alkūnės.
Kaip savo prisiminimuose rašė dailininko sūnus Mikelis, kuriam tuo metu buvo penkeri, beždžionėlę atvesdavo į studiją čigonas, gaudavęs už seansą po rublį.
Paveikslas „Princesė ir beždžionėlė“ sulaukė didelio pasisekimo. 1913 metais ši drobė buvo eksponuota Rygos miesto muziejuje, taip pat Miunchene.
Parodos, skirtos J.Rozentaliui kuratorius, surado atsiųstą to meto vieno vokiečių leidėjo laiškas. Siūlydamas 100 markių honorą jis prašė latvių dailininko leisti tiražuoti šį paveikslą kaip atviruką. Latvis sutiko, o teisę tiražuoti „Princesę ir beždžionėlę“ leidykla iš Leipcigo.
Sulaukęs tarptautinio pripažinimo J.Rozentalis neilgai gyveno.
Jis buvo vedęs suomių dailininkę Elliją Forseli, nors gyveno su šeima Rygoje, dažnai vasarodavo kaimo sodyboje, esančioje Suomijoje. Kartą jis peršalo, gavo plaučių uždegimą, o mirė Suomijoje nuo širdies priepuolio būdamas vos 49 metų.
Tai atsitiko 1916 metais. J.Rozentalį mirtis ištiko penkeriais metais vėliau nei lietuvių dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kuris tapydamas Sankt Peterburge taip pat tikėjosi prasimušti į žmones.
Tik J.Rozentaliui sekėsi kur kas geriau nei tos pačios kartos tapytojui iš Lietuvos. J.Rozentalis dirbo dėstytoju V. Blūmo meno mokykloje ir Rygos miesto meno mokykloje, taip pat buvo įvairių leidinių meninis redaktorius.
Klasiko kūryba buvo vertinama prieškario Latvijoje, neužmiršta ir dabar.
Idėją įgyvendino tarptautinė architektų komanda
Latvijos nacionalinis meno muziejus atvėrė duris 1905 metais, tai – pirmasis meno muziejus Baltijos šalyse, kuris buvo pastatytas kaip muziejus. Tai – vienas svarbiausių Latvijos architektūros paminklų, kurio autorius vokiečių kilmės architekto Vilhelmas Neimanis (1849–1919).
Antram gyvenimui šį muziejų prikėlė „Processoffice“ architektai: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Marius Kanevičius, Giedrius Špogis, Ježi Stankevič, Austė Kuliešiūtė, Miglė Nainytė, Giedrė Datenytė, Mantas Petraitis, Sandra Dumčiūtė, Povilas Marozas, Sandra Šlepikaitė ir „Andrius Skiezgelas Architecture“ architektai: Andrius Skiezgelas, Gilma Teodora Gylytė, Rasa Mizaraitė.