Galerija „Trivium“ – parodų ir eksprimentų erdvė, kurią savo bute sostinės Vilkpėdės rajone įkūrė menininkė Aistė Kisarauskaitė. O kad būtų aiškiau, kuo sovietmetis ir senųjų kramtomos gumos popierėlių kolekcija gali būti susijusi su šių dienų pasaulį šiurpinančiomis aktualijomis, išsamią įžangą parodai parašė Tomas Kriaunevičius.
„XX a. 9 deš. pradėjus braškėti geležinei uždangai, gaivesnių vakario gūsių įkvėpė ne tik suaugusieji. Ore tankėjantį aukštesnių idealų ir žodžio laisvės troškimą lydėjo ir nenumaldomas materialių naujovių bei vartojimo alkis. Tai nebuvo vartotojiškumas šiandiene prasme, kai esame išlepinti tiek pasiūlos, tiek galimybių įsigyti beveik viską, ko akys ir širdis geidžia, pertekliaus.
Tuomet mes, sovietinė X karta, buvome išties alkani. Tai buvo laikai, kai tą patį kramtomosios gumos gabalėlį žiaumodavome pasikeisdami su suolo draugu, kai vienintelį pasirinkimą – „Paršiuko Čiuko“ gumą – rožine spalva nusidažydavom įkramtydami raudoną pakuotės popierėlį, o estiška „Kalev“ kramtomoji guma buvo didžiulis deficitas.
Tuomet rūdžių išgraužta geležinė siena ėmė vis labiau eižėti ir deficito pasaulyje pasirodė tikrų vakarietiškų stebuklų. Vieni pirmųjų atkeliavo „Ančiuko Donaldo nuotykiai“, vertingi ne tik dėl pagrindinio, jau iškart spalvoto kramtomo turinio, bet ypač dėl nuotykių popierėlių.
Dėl šių stebuklų buvome pasiryžę paaukoti ne mažiau nei indėnai ar aborigenai, už europiečių stiklo karoliukus galėję atiduoti paskutinį kailį ir dar pridėti aukso grynuolį. Kitaip tariant, už „Donaldo nuotykių“ bloką sumokėti visus vasaros atostogoms tėvų įduotus pinigus buvo normali kaina. Kaip suaugusiųjų pasaulyje gana svarbią vietą užėmė doleris, taip paraleliniame vaikų pasaulyje – kramtomosios gumos popierėliai.
Tai nebuvo tuščia vaikiška užgaida ir suaugusiųjų popierinės kupiūros nebuvo vertingesnės už šiuos popierėlius. Tai buvo vaikų valiuta, turinti realią vertę: ja buvo galima keistis, mainyti į kitus daiktus, lošti, o svarbiausia – už ją buvo galima nusipirkti statusą, bendraamžių pagarbą, draugystę, populiarumą.
Į šiuos realius vaikystės prisiminimus, kurie posovietinių nepriklausomybės kartų atstovams arba negyvenusiesiems šiapus geležinės uždangos tikriausiai gali atrodyti lyg šaržuoti komiksai, sugrąžino tas kitas Donaldas, bene pirmąkart per žmonijos istoriją populiarumu ir įtakingumu besikėsinantis aplenkti Ančiuką Donaldą ir jo nuotykių personažus.
Tarp jų yra tam tikrų panašumų. Jie abu skirti plačiosioms masėms, geba generuoti milžiniškas pajamas ir puikiai pučia burbulus. Bet yra ir vienas esminis skirtumas – Ančiukas Donaldas asocijuojasi su sienų griuvimu, o tas kitas Donaldas – su sienų statymu“.
