Lietuvoje dar nebuvo tokios spalvingos monografinės parodos, skirtos šių laikų kūrėjui.
Nenuostabu – šimtmečio proga pagerbti kompozitorių, mokslininką, pedagogą, visuomenės veikėją, keliautoją Julių Juzeliūną (1916–2001) ėmėsi tikras meno žvaigždžių kolektyvas. O jį subūrė žmogus, turbūt vienintelis dėl savo plačių kūrybinių interesų, ilgamečių Lietuvos muzikos istorijos tyrinėjimų bei artimos pažinties su profesoriumi J.Juzeliūnu galėjęs nutapyti tokį įvairialypį ir žaismingą savo mokytojo ir jo epochos paveikslą.
Iššūkis liūdnai tradicijai
„Viskas prasidėjo nuo filmų“, – pasakojo parodos kuratorius kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas.
Dar 2008-aisiais jis pradėjo kurti trumpametražių filmų seriją „100 istorijų. Nacionalinių muzikos legendų muziejus“, kurioje šmaikščiai, netikėtu kampu žvelgia į muzikos klasikus, nukelia juos nuo didingų pjedestalų ant žemės.
J.Juzeliūnui skirtoje parodoje rodomi seni filmukai apie jo mokytoją Juozą Gruodį ir įkvėpėją Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, taip pat dvi naujos juostos, kuriose profesionalūs aktoriai prikelia kurioziškas J.Juzeliūno operų „Sukilėliai“ ir „Žaidimas“ istorijas. Kuriant jas jų kuratoriui ir šovė J.Juzeliūnui skirtos parodos idėja.
Prisibijantys jubiliejinių dedikacijų gali nusiraminti: ši paroda niekuo neprimena paminklinio akmens. Jos rengėjai, nors pasitelkė solidų mokslininkų kolektyvą (šviesaus atminimo Algirdas Ambrazas, Rūta Stankevičiūtė, Vita Gruodytė, Marija Drėmaitė), nuotaikingai interpretuoja savo herojaus idėjas ir gyvenimo faktus.
Greta partitūrų, įžvalgų, aforizmų rodomi specialiai sukurti komiksai (autorius Liudas Parulskis), objektai ir instaliacijos, inscenizuota akcija. Tarp filmų, tekstų, muzikos įrašų, Algimanto Kunčiaus archyvinių fotografijų įterpiami 7-ojo dešimtmečio architektūros, dizaino pavyzdžiai.
„Pats J.Juzeliūnas buvo savotiškas ankstesniųjų laikų tarpdisciplininis kūrėjas, savo veikloje derinęs daugybę interesų, dėl to ir paroda tokia. Tai bandymas diskutuoti su nuobodžia jubiliejų šventimo tradicija. Reikėjo ką nors daryti su J.Juzeliūno šimtmečiu, kad jis nevirstų dar vienomis valstybinėmis laidotuvėmis“, – juokavo Š.Nakas. Pasak kuratoriaus, J.Juzeliūnas veikė aplinkinius kaip išminties ir gerumo užtaisas, dėl to jo šimtmetį norisi švęsti linksmai, energingai ir šiuolaikiškai. Parodos atidarymo proga NDG net pagrojo postafrobyto orkestras, priminęs maestro sentimentus Afrikai, – J.Juzeliūnas Juodajame žemyne lankėsi net penkis kartus, pasakodavo apie tai privačiai ir per paskaitas.
Sukūrė kaklaraiščio repliką
Kas labiausiai traukia akį parodoje? Didelis, bučių primenantis paviljonas. J.Juzeliūnas sakydavo, kad kiekvienam kūriniui reikia žuvelės. Čia pat, prie keistojo paviljono, plaukioja šio aforizmo iliustracija peršviečiamoje trapecijoje.
O didysis bučius gaudo klausytojus skambančia J.Juzeliūno oratorija „Cantus Magnificat“ ir jai sukurta įspūdinga Rimo Sakalausko vaizdo projekcija.
Kuriant šį paviljoną parodos architektą Dainių Liškevičių įkvėpė Vytauto Čekanausko architektūra, tapusi viena parodos gijų.
Būtent šis architektas suprojektavo kompozitorių miestelį Žvėryne, kurio statybą sumanė ir prižiūrėjo J.Juzeliūnas. Epochos dvelksmą perteikia V.Čekanausko statinių eskizai, piešiniai, mintys, suprojektuoti Kompozitorių namų baldai, šviestuvas.
Tai – į parodą įsiliejusio Dizaino fondo projekto dalis. Prikeliantis dizaino legendas naujam gyvenimui fondas šiemet atsigręžė į 7-ąjį dešimtmetį ir puolė gelbėti gaisro Kompozitorių namuose apgadintų V.Čekanausko kūrybos perlų.
Dizaineriai parodoje pristato ir J.Juzeliūno kaklaraiščio lininę versiją, sukurtą pagal fotografiją. Šį autorinį kūrinį galima įsigyti NDG parduotuvėje, o kitą mėnesį kolekciją papildys J.Juzeliūno garbei sukurtos peteliškės bei fantazijos, bus galima įsigyti šviestuvų, įkvėptų V.Čekanausko originalo.
Paroda nuolat atsinaujins
„Modernėjančio lietuviškumo“ laikotarpis, trukęs nuo chruščiovinio atšilimo iki „perestroikos“ pabaigos, sukūrė savo stilių, suformavo svarbius Lietuvos kultūrai žmones.
„Šiandien dar nėra paprasta tai įžvelgti per politines dulkes ir šiukšles, nusikračius visų prietarų. Mūsų didysis uždavinys yra reabilituoti šią epochą. Ši paroda lyg ir skirta vienam žmogui, bet iš tikrųjų kalba apie kur kas platesnius poleminius dalykus“, – pabrėžė Š.Nakas.
Anot kuratoriaus, paroda dar neįgijo galutinio pavidalo. Ji veiks daugiau kaip du mėnesius ir per tą laiką ne kartą keisis, plėsis. Atsiras ir specialūs kompiuterinių žaidimų terminalai, skirti vaikams ir jaunimui. Tai išties galingo edukacinio užtaiso projektas, įdomus įvairiausio amžiaus publikai – tikrai ne vien tiems, kurie puostė sovietmečio gyvenimo.
