Jūroje siekė meistrystės aukštumų
Iš Panevėžio kilęs fotomenininkas S.Golubevas buvo jūrai prisiekęs romantikas – į žvejybos laivyną atėjo vos sulaukęs 17 metų. Dirbo laivuose eiliniu denio jūrininku, bocmanu, įgijęs reikiamą išsilavinimą, atlikdavo radisto šifruotojo pareigas. Nuo jaunystės domėjęsis fotografija, jis fiksuodavo viską, ką matydavo ir patirdavo tolimųjų vandenynų žūklavietėse.
Iš pradžių S.Golubevas fotografuodavo tik savo malonumui, o vėliau, paskatintas draugų ir žurnalistų, kilo vis aukštyn. Jo nuotraukas graibstė laikraščiai ir žurnalai. Įsidrąsinęs jūrininkas pradėjo dalyvauti konkursuose, surengė kelias dešimtis personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Priimtas į Lietuvos fotomeninkų sąjungą (LFS) S.Golubevas tapo nuolatiniu grupinių parodų, periodiškai leidžiamų almanachų „Lietuvos fotografija“ autoriumi. Tuo metu jis buvo galbūt net vienintelis tokių meistrystės aukštumų pasiekęs ir pripažintas marinistas fotomenininkas ne tik Lietuvos, bet ir Sovietų Sąjungos erdvėje.
Po S.Golubevo mirties jo žmona ukrainietė Liudmila Lietuvos jūrų muziejui perdavė tūkstančius vyro išsaugotų fotonegatyvų, kuriuose užfiksuoti jau išnykę žvejybos laivai, jūrininkai, rūstoka jų gyvenimo kasdienybė. Visos S.Golubevo fotografijos – juodai baltos.
Fotomenininko kūrybos albumą „Žmogus ir jūra“ išleido Klaipėdoje įsikūrusi Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla (LAJM).
Herojai nepanašūs į stachanoviečius
„S.Golubevas fotografuodavo paprastu aparatu „Zenit“. Išsaugoti fotonegatyvai ir nuotraukos – tikras lobynas ne vien tiktai fotografijos meno gerbėjams, bet ir istorikams, jūreivystės mokykloms. Jo kūryba aprėpia beveik visus žmogaus ir jūra santykius, niekas geriau už jį to nepavaizdavo Lietuvos fotografijoje“, – per knygos pristatymą pažymėjo LAJM direktorius daktaras Viktoras Senčila.
Knyga „Žmogus ir jūra“ atskleidžia tai, ko krante gyvenantys žmonės nemato ir nežino – gyvenimą laivuose. S. Golubevo marinistinės nuotraukos – sakmė apie nublokštus nuo toli nuo gimtųjų krantų bangų sūpuojamus jūrininkus, kurie vandenyno platumose apmąsto savo keistą būtį ir likimą.
Fotomenininko užfiksuoti žvejų portretai, jų darbų ir poilsio akimirkos, laivų vaizdai, jūros paukščiai, šėlstančio ir nurimusio vandenyno peizažai – realistiški, dvelkia romantika, humanizmu, meile jūrai.
Gūdžiu sovietmečiu vandenyne praleisdavę pusmetį ir net ilgiau jūrininkai S.Golubevo nuotraukose visiškai nepanašūs į socializmo statytojus stachanoviečius arba tremtinius, pasmerkusius save savanoriškai katorgai žvejybos laivuose – parodomi normalūs, šilti, ekstremaliomis sąlygomis sunkiai dirbantys žmonės.
Tiktai toks romantikas kaip S.Golubevas iš vandenyno gelmių traukiamą tralą su laimikiu galėjo pavaizduoti tarytum arfą, skambančią dangaus fone. Jūros paukščiai jo nuotraukose gieda himnus saulei, žvejybos tralerio denyje išsirikiavę šalmuoti žvejai – lyg viduramžių riteriai.
Nuotraukos įkvėpė pedagogus
Su S.Golubevu laivuose kartu dirbęs jūrų kapitonas Sigitas Šileris prisiminė, jog jam užtekdavo akimirksnio nufotografuoti virš laivo sklandančią žuvėdrą: „Jis denyje tykojo tokių vaizdų. Buvo paprastas, bet dvasingas žmogus, jo nuotraukose – nesuvaidintas gyvenimas, tikra jūrą ir žmonės. Jis įamžino mūsų jaunystę“.
Idėja išleisti geriausių S.Golubevo fotografijų rinkinį kilo po jo mirties, kai buvo surengtos kelios retrospektyvinės parodos. Fotomenininko kūryba pristatyta ir Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje – ne vienas parodą aplankęs jūrininkas jo nuotraukose atpažino save ir draugus.
LAJM Karjeros ir komunikacijos skyriaus vadovei Genutei Kalvaitienei, peržiūrėjusiai ko ne visą į saugyklas nugulusį S.Golubevo kūrybos palikimą, LFS archyvus, nebuvo lengva išsirinkti geriausius darbus. Knygoje publikuojama nemažai dar nematytų fotografijų.
Prieš dešimtmetį Anapilin išėjusio praėjusio amžiaus antrojoje pusėje aktyviai dirbusio klaipėdiečio fotomenininko kūryba šiais laikais įdomi ne tik Lietuvos meninės fotografijos istorijos kontekste.
„S.Golubevo fotografijos – raiškus jūreiviško gyvenimo būdo ir tradicijų atspindys. Į jas galime žvelti kaip į meno vertybę ir žvejybos okeanuose enciklopediją. Sklaidydami jo kūrybos albumą Jūreivystės mokyklos auklėtiniai geriau pažins tą aplinką, į kurią taip veržiasi“, – vylėsi knygos „Žmogus ir jūra“ sudarytoja G.Kalvaitienė.
Menotyrininkų įžvalgos – iš kranto
Marinistinės fotografijos lyrikas S.Golubevas fotografijos meno tyrinėtojams, ypač tiems, kurie kūrėjus klasifikuoja, pagal stilius ir epochas, mėgina tvarkingai suguldyti į lentynėles, užminė ne vieną mįslę.
Vieni jo kūryboje pastebi sovietmečio situacijos nulemtą foną, kai fotografija idealizuodavo gyvenimo tikrovę, savita leksika kaip „meno tiesą“ perteikdavo tipinius socrealizmo vaizdinius, pakiliai nusiteikusius ir laimingus žmones.
Kiti tyrinėtojai S.Golubevo darbuose įžvelgia kolektyvinėje sąmonėje gyvuojančių romantinių svajonių apie tolimas jūrų keliones, jo fotografijų stilistika tapatina su pastangomis jūrininkus vaizduoti kaip herojiškas, iškilusias virš tuomečio gyvenimo pilkumos asmenybes.
Marinisto kūryba netgi tiesiogiai siejama su kelionių fotografija pamirštant eksteritorialumo teisę: kur beplaukiotų žvejybos ar prekybos laivai, jie yra nuo vienos ar kitos šalies atskilusi skeveldra – neatsiejama tos teritorijos dalis.
Todėl net į tolimiausius kraštus nublokšti jūrininkai dvasioje jaučiasi niekur neiškeliavę. Tokiu laiko ir erdvės suvokimu, kranto žmonėms ne visada suvokiama pasaulėžiūra alsuoja ir S.Golubevo fotografijos
Pagal turinį nubėgo toli į priekį
Nors kompartija anais laikais smarkiai kontroliavo jūrininkus, S.Golubevui mažiausiai rūpėjo ideologija, sovietinis patriotizmas ir internacionalizmas, kurio iš fotografijos reikalaudavo Kremliaus užsukta propagandos mašina.
Iš pirmo žvilgsnio S.Golubevo kūryba tarsi atitinka socialistinio realizmo estetikos kanonus, bet pagal turinį ir prasmę jis nubėgo toli į priekį. Jo kūrybos pripažinimo ir sėkmės paslaptis – nuoširdus, neforsuotas ir nesuvaidintas požiūris į žmogų ir jį supančią aplinką.
Fotomenininko kūrybos paradoksas, kad jo darbuose vaizduojami žmonės – nėra visiems įprasti keliautojai arba turistai. Laivai yra jų namai, o jūra – terpė, kurioje kaip ir krante kunkuliuoja tokios pačios gyvenimiškos aistros.
S.Golubevo kūryboje pastebima garsintos lietuviškos humanistinės fotografijos mokyklos klasikų įtaka – panašiais rakursais jie fiksuodavo Lietuvos kaimų ir miestelių kasdienybę.
Ko ne visi S.Golubevo kūrybos vertintojai sutaria, kad jis buvo savito braižo fotomenininkas, jo darbų stilistika, vaizdų kalba – išraiškingas, autentiškas ir nepakartojamas epochos ženklas.
Nesumeluotas menas – amžinas
Per knygos pristatymą V.Senčila padėkojo už pagalbą S.Golubevo našlei, fotomenininko darbų kroniką surinkusiam fotografijos istorikui Nacionalinės premijos laureatui Stanislovui Žvirgždui, LFS Klaipėdos skyriaus vadovui Dariui Vaičekauskui.
Šiltų žodžių sulaukė albumą „Žmogus ir jūrą“ nepriekaištingai išleidusios uostamiesčio spaustuvės ir leidyklos savininkas, ne vieną fotografijos parodą surengęs LFS narys Saulius Jokužys, kiti talkininkai.
Bibliotekoje susirinkusius S.Golubevo kūrybos gerbėjus jūreiviškomis dainomis pasveikino LAJM vaikinų choras, koncertavo akordiono virtuozų duetas. „Nesumeluotas menas nesensta, o žmogiškumas – amžinas. Nenustebčiau, jeigu rytoj jo nuotraukos išnirtų kur nors Briuselyje arba Niujorke, jomis susidomėtų šiuolaikinio meno muziejai“, – tvirtino S.Golubevo bičiulis klaipėdietis poetas, fotomenininkas ir leidėjas Antanas Stanevičius.
