Moko tapyti suaugusiuosius
Išraiškingų veido bruožų menininkas, kurį galima pamatyti įvairiose reklamose, juokiasi, kad dėl tokių savo minčių ir bendro požiūrio į dailiąją lytį, yra neretai pavadinamas feministu: „Nekabinu makaronų ir nemeluoju. Iš tiesų nuoširdžiai žaviuosi Lietuvos moterimis. Juk ir Lietuvoje atsiradau neatsitiktinai – atvažiavau gyventi paskui mylimą lietuvę.“
Ne atsitiktinumas, matyt, yra ir tai, kad 2014 m. Vilniuje jo įkurtos, išskirtinai suaugusiesiems skirtos privačios dailės mokyklos mokinių daugumą taip pat sudaro moterys. Dvejose Rotušės erdvėse bus eksponuojama apie 50 geriausių P.Kostino ir jo mokinių darbų. Pasak dailininko, jo meno mokykloje renesansinės tapybos technikos pagrindų mokosi įvairiausių profesijų atstovai, tarp mokinių yra ir verslininkų. „Kodėl mokau tik suaugusiuosius? Mano itin mėgstama XVI-XVII a. olandų dailininkų naudota technika, kurią iš kitų išskiria ypatingas skaidrumas šešėliuose ir reljefinė tapyba šviesoje, yra labai sudėtinga. Kiekvienas darbas reikalauja daug kantrybės ir kruopštumo, kuris vaikams nebūdingas. Ši paroda – mano mokinių pasiektų rezultatų apibendrinimas. Žmonės, kurie pas mane mokosi, yra tarsi mano apaštalai. Apskritai mano mokykla iš principo labai panaši į tas Renesanso laikų dirbtuves, kuriose didieji tapybos meistrai mokė savo mokinius“, – šypsojosi P.Kostinas.
Sukūrė savo mokymo sistemą
Vienas dailininko mokinių, mažosios plastikos skulptorius Edvinas Busarovas sako P.Kostino meno mokyklą pradėjęs lankyti todėl, kad norėjo patobulinti savo tapybos techniką, o ypač jam norėjosi pasigilinti į spalvų komponavimą.
„Piotras kaip mokytojas man pasirodė labai įdomus. Kadangi pats daug laiko studijavo renesansinę tapybą, visą savo patirtį labai profesionaliai ir altruistiškai jis dabar perduoda savo mokiniams. Mokymas vyksta pagal jo paties sugalvotą sistemą, kuri leidžia mokytis labai koncentruotai, tačiau sykiu ir be įtampos: negaištant laiko nesvarbiems dalykams, o maksimaliai sutelkiant dėmesį į dalyko esmę. Tokiu būdu mokiniai per gana trumpą laiką pasiekia stulbinamų rezultatų. Pradedantieji ir pažengusieji studijoje jaučiasi lygūs. Paties mokymo pagrindinė idėja yra tokia, kad pirmiausia reikia išmokti gerai tapyti, pabandyti kopijuoti žymiausius pasaulio kūrinius, o tik vėliau užsiimti autorine tapyba“, – pasakojo E.Busarovas. Pasak jo, P.Kostino meno mokykloje visada tvyro labai demokratiška, laisva atmosfera, mokytojas niekada nedaro pastabų, kurios žemintų ar pašieptų studentą, todėl visi tapo drąsiai, nekompleksuodami, o tai ypač skatina greitą tobulėjimą ir kūrybingumą.
Parodoje galima bus pamatyti įvairiausių žanrų kūrinių – nuo peizažų iki portretų. Ateisiantieji į parodą išvys Jano van Eycko, Michelangelo Merisi da Caravaggio, Roberto Huberto, Jano Vermeerio bei kitų didžiųjų dailininkų paveikslų studijos mokinių tapytas kopijas. Taip pat parodoje bus galima pamatyti išraiškingą, rafinuotą paties P.Kostino autorinę kūrybą. Pats dailininkas savo kūrybą įvardija kaip mistinį-romantinį realizmą. Kazokų kraujo turintis samurajus
Tapytojas, skulptorius, scenografas, interjero architektas ir meno istorikas (į visas šias sritis jis gilinosi per savo gyvenimą) P.Kostinas gimė 1954 m. liepos 4 d. Ukrainoje, Poltavos mieste. Nuo 1983-iųjų Lietuvoje gyvenantį menininką mūsų šalyje išgarsino 64 kvadratinių metrų sienų tapybos darbas „Esmė?“, 2003 m. papuošęs Vilniaus Centro poliklinikos sieną. Charkovo dailės mokykloje, kurią dar XIX a. įkūrė garsusis Ilja Repinas, mokęsis, o vėliau Dailės institutą tame pačiame mieste baigęs dailininkas į Lietuvą atvyko iš tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Persikelti į mūsų šalį jį suviliojo Ermitaže, kur jis kurį laiką kopijavo paveikslus, sutikta lietuvaitė, kuri vėliau tapo jo žmona.
„Dar tarnaudamas armijoje netoli Sevastopolio svajojau pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Labiausiai norėjau gyventi kur nors Europos pietuose, šalyse, kurios kadaise buvo Romos imperijos teritorija. Vis dėlto susiklostė taip, kad atsidūriau Lietuvoje. Ir niekada dėl to nesigailėjau. Man labiausiai patinka, kad lietuviai yra labai intelektualūs, o ypač – moterys. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ateitis yra jų rankose“, – sakė dailininkas. Įdomu tai, kad studijoje Užupyje ilgą laiką kuriantį dailininką vietos bendruomenė praminė Samurajumi, nes jis puikiai valdo japonišką kardą kataną.
„Mano mama kilusi iš kazokų, todėl mokėjimas valdyti kardą, matyt, man yra įgimtas. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad, nors ir moku puikiai valdyti kardą, esu taikiausias žmogus Lietuvoje. Tie, kurie iš tiesų supranta, kas yra ginklas, jo niekada nepanaudos“, – savo filosofiją dėstė menininkas. Ukrainos nepamiršta
P.Kostinas neslėpė, kad jam labai skauda širdį dėl savo tėvynės Ukrainos, kur gyvena daug giminaičių. Maidano įvykius gyvai internetu stebėjęs menininkas džiaugiasi, kad Lietuva taip šiltai palaiko Ukrainą ir tų jausmų nebijo demonstruoti, nors pati nesijaučia saugi turėdama tokį agresyvų kaimyną.
„Svarbiausia, kad tiek Lietuva, tiek Ukraina greičiau taptų Vakarų Europos dalimi plačiąja prasme. Lietuva jau nebetoli šio tikslo, o Ukrainai dar eiti ir eiti. Savo tėvynainiams norisi palinkėti žmonėms atsidavusių, o ne korumpuotų vadovų“, – dėstė istorija itin besidomintis dailininkas. P.Kostinas pasidžiaugė, kad Lietuvoje gali išgyventi tapydamas ir mokydamas tapyti kitus. Jo darbus perka tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių (Belgijos, Vokietijos, Olandijos) meno kolekcininkai. Beje, vienas jo darbų prieš trejus taip sudomino meno mėgėjus, kad buvo užsakyta jį pavogti iš Dailininkų sąjungos galerijos. Vagys buvo sugauti, tačiau paveikslo teisėsaugininkams iki šiol nepavyko rasti. P.Kostino ir jo meno mokyklos mokinių darbus bus galima pamatyti Vilniaus rotušėje atidaromoje parodoje „Modus vivendi“, kuri lankytojams duris atveria kovo 8 dieną ir veiks iki kovo 31 d.
