Fotografo parodos atidarymas – su švęsto vandens šlakstymu ir giesmėmis

Fotoaparato objektyvas panevėžiečiui Valentinui Pečininui – pasaulio pažinimo instrumentas. Fotografas net per uždarus altoriaus vartus veda žiūrovus į slėpiningą stačiatikių pasaulį.

Panevėžiečio fotografo V.Pečinino parodą aplankė ir stačiatikių šventikai. Jie ne tik ją apžiūrėjo, bet ir pašventino.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Panevėžiečio fotografo V.Pečinino parodą aplankė ir stačiatikių šventikai. Jie ne tik ją apžiūrėjo, bet ir pašventino.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
V.Pečininas. Stačiatikių tikėjimo portretas.
Daugiau nuotraukų (4)

Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“)

Mar 6, 2017, 12:47 PM, atnaujinta Apr 8, 2017, 1:05 PM

Prospekto fotografijos galerijoje atidaryta 57 metų panevėžiečio fotomenininko V.Pečinino darbų paroda „Stačiatikių tikėjimo portretas“.

Parodos planą įkvėpė šventovės sandara. Centre – Karališkieji altoriaus vartai ir Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje galva – Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inocentas.

Antrojoje salėje – altoriaus slėpiniai, o trečioji, nespalvota, kupina metaforų, pasemtų tiesiai iš širdies gelmių.

„Šios fotonuotraukos verčia mąstyti, ieškoti, tobulėti, įsijausti, tapti geresniems, mylėti. Jos įtraukia žiūrovus į savo vidinę erdvę, daro juos vaizdų dalyviais“, – įsitikinęs kunigas Aleksejus Smirnovas.

– Kodėl toks neįprastas buvo jūsų parodos atidarymas – su švęsto vandens šlakstymu ir religinėmis giesmėmis? – paklausiau V.Pečinino.

– Aš pats paprašiau. Norėjau, kad stačiatikių šventikai ne tik ateitų į parodą, bet ir ją pašventintų.

Pagal stačiatikių tradiciją, kai šventinamas būstas, prekė ar paroda, ji pavedama Dievo malonei. Dievas duoda daugiau šilumos, nutiesia šiai parodai kelią toliau ir ją apsaugo.

– Jūs pats esate tikintis žmogus? Gal stačiatikis?

– Kol kas ne. Manyje yra tarsi užprogramuotas tikėjimas, bet nepriklausau kokiai nors konkrečiai konfesijai.

Jau seniau esu sukūręs ciklą „Šventasis kelias“ – apie katalikų tikėjimą. Ten daugiausia Tėvo Stanislovo fotografijų.

Šiuo metu domiuosi Lietuvos totorių tikėjimu ir apeigomis, taip pat ruošiuosi kelionei į Himalajus, kur fotografuosiu budistų vienuolius.

– Vilniuje lankėtės daugelyje cerkvių. Ar buvo tokių šventovių, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?

– Taip, tai Vilniaus stačiatikių vienuolynas ir Šv.Dvasios cerkvė.

Ten mano širdies ritmas visuomet būna stipresnis. Veikia ir pats pastatas, ir aukšto rango kunigai, ir tai, kad į pamaldas susirenka daugybė labai tikinčių žmonių.

Ten visuomet labiausiai jaudinuosi ne tik fotografuodamas, bet ir šiaip užėjęs.

Ten ir saulės spinduliai labai įdomiai krinta, ir smilkalų dūmai kitaip kyla.

– O kodėl nefotografuojate pačių pastatų, jų interjerų, o tik žmones?

– Menas žmogui turi duoti tai, ko jis negali pamatyti realiame gyvenime. Menininkas iškapsto, atranda tai, kas yra iš tiesų ypatinga.

Jei norite, galite net ir šiandien nueiti prie cerkvės ir grožėtis jos architektūra, kurią išryškina besileidžiančios saulės spinduliai.

Manęs, kaip autoriaus, nedomina tie dalykai, kuriuos kiekvienas žmogus gali pamatyti. Kurdamas psichologinius portretus surandu ir akcentuoju tai, ko jūs tikrai nepamatytumėte užsukę į cerkvę. Ten reikėtų išbūti, pajusti, atrasti. Todėl tenka ne kartą nuvažiuoti į tą pačią šventovę, pas tą patį žmogų. Svarbus ir pats šventikas, ir nuotaika, ir šviesa.

– Ar sunku buvo gauti leidimą dirbti net ir maldininkams ne visuomet prieinamose cerkvių vietose, pamaldų ar procesijų metu?

– Gavau oficialų metropolito palaiminimą, kuris atvėrė visų cerkvių duris. Tačiau kiekvieną kartą dėl fotografavimo reikėdavo tartis su konkrečiais kunigais.

Buvo būtina ir pajusti žmonių nuotaiką, nes jie į šventovę ateina ieškodami dvasingumo, asmeninio kontakto su Dievu, o ten atsiradęs fotografas gerokai trukdo.

Kunigai nurodydavo vietas, kuriose galima ir kuriose negalima fotografuoti.

Man pasisekė – nebūdamas stačiatikis patekau net už ikonų sienos, kur tik kunigas gali užeiti.

Žinoma, būdavo nurodoma, kad kai kunigas tiesiogiai bendrauja su Dievu, meldžiasi, fotografuoti negalima.

– Norite pasakyti, kad visada laikydavotės visų draudimų? Niekuomet nekildavo konfliktų, kai norėdavote geresnio kadro?

– Žinoma, dirbdavau ne tik tuomet, kai buvo galima. Ne kartą buvau išvarytas lauk. Tačiau esu pirmiausia fotožurnalistas. Dirbdamas spaudoje esu įpratęs, kad kai tave išstumia, visuomet verta vėl grįžti.

Fotografuoju, kiek galiu, nes tai gali būti paskutinis kartas toje vietoje. Ir net kai esu išvejamas pro duris, aš pro jų plyšį vis tiek kaišioju savo fotoaparatą.

Jei laikysiesi visų taisyklių – nieko nepadarysi. Ieškojau emocinio fono, tikėjimo atšvaitų veiduose, jų išraiškose.

– Ar parodai atrinktus darbus suderinote su stačiatikių dvasininku?

– Taip, net su keliais. Su vienu iš Kauno, dviem iš Vilniaus ir net su stačiatikių kunigu iš Londono.

Aš turėjau atsikovoti meniškumą, o jie žiūrėjo, kad niekur nebūtų pažeisti tikėjimo dalykai, apeigų detalės. Net ir tokios smulkmenos kaip užmerktos akys ar nepakankamai trumpa šventiko barzda.

Viską suderinus skaitmeninės fotografijos buvo nusiųstos metropolitui. Tik gavęs jo palaiminimą pradėjau spausdinti darbus parodai.

V.Pečinino fotografijų paroda „Stačiatikių tikėjimo portretas“ Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43) veiks iki kovo 25 d.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.