Ištvėrusi ilgą okupaciją mūsų tauta sugebėjo išsaugoti savo papročius, tautinę kultūrą. Nežiūrint į tai, kad mes šiandien visiškai laisvi, neturime pamiršti, kas mes esam. Tokiai mažai tautai kaip Lietuva yra be galo svarbu išlaikyti savo papročius, tautinę kultūrą ne tik dainoje, kalboje, bet ir visose srityse.
Tarp jų svarbią vietą užima tautos dailė – viena iš dvasingesnių mūsų kultūros sferų. Ne kartą teko dalyvauti mūsų tautodailės parodose užsienyje. Gausūs lankytojų būriai atidžiai apžiūrinėdavo darbus, o išeidami sakydavo: „Ar suprantat, ką jūs turit?“.
Tai tiesa. Tačiau mes to nevertinam. Galėtų atsirasti muziejus, skirtas tik tautinei dailei, rodantis visų laikotarpių liaudies meną, kurio gausu muziejų fonduose. Jame galėtų vykti nuolatinės liaudies meno parodos ir jų aptarimai.
Net neabejoju, kad atsiradus tokiam muziejui, atsirastų ir dovanojančių jam darbus. Meno meistrai mielai dovanotų savo kūrinius. Dabar tautinio meno kūrėjų darbai iškeliauja iš Lietuvos negrįžtamai, nes muziejai neturi už ką jų įsigyti. Žinoma, apie tai galima tik pasvajoti, nors kartais ir svajonės išsipildo.
Sausio pabaigoje Nacionaliniame muziejuje atidaryta ir iki kovo 20 dienos veiks Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečiui skirta paroda. Į ją sugužėjo iš visos Lietuvos daugiau kaip du šimtai tautodailininkų pasidžiaugti savo ir kitų meno kūriniais, pamatyti, kas kurta per visą penkiasdešimtmetį.
Dalyvavome ir mes, kai kurie jau sulaukę brandaus amžiaus, perkopę net 80 metų slenkstį tautodailininkai. Tūkstančiai mūsų darbų sukaupta muziejų fonduose. Tikėjomės pamatyti ir jau išėjusių Anapilin savo bičiulių darbus, jų pagerbimą.
Tačiau dvi mažos salės pasitiko gražia šiuolaikinių meistrų darbų eskspozicija. Tokiame mažame plote būtų užtekę vieno ar kelių autorių darbų, parodančių šiuolaikinės tautodailės brandą, skatinančių autorius kaupti savo darbų kolekcijas.
50-mečio parodai reikėjo parodų rūmų, išsamaus aptarimo, spaudos konferencijos, nes mes turime ką pasakyti ir parodyti. Deja, parodos atidaryme nesiteikė apsilankyti nė vienas Kultūros ministerijos darbuotojas, ką jau kalbėti apie žiniasklaidą.
Mes jiems neįdomūs. Kasdieną rodomas tik prasigėręs, nuskuręs Lietuvos kaimas, besikeikiantis Šustauskas. Kam rodyti šviesią, gražią, kuriančią Lietuvą? Matyt, mąstoma taip: „Lietuvos kultūrai dėmesio užtenka, kam dar ta tautos dailė – iš kaimo atėję, į kaimą tegul ir keliauja“.
O juk šiandieniniame kaime vyksta gražiausi tautodailės plenerai, kūrybinės stovyklos. Atsigauna maži miesteliai, žmonės ima mažiau vartoti alkoholio, tobulėja.
Tačia neabejingų savo krašto kultūrai žmonių pastangos ribotos. Mes nebesulaukiam elementariausios pagarbos ir paramos savo tautos kultūrai. Skirstant lėšas, mažiausiai tenka tautodailei. Lietuvos kultūros taryba neparėmė nė vieno Tautodailininkų sąjungos 2017 metų projekto!
Dėmesio nesulaukia geriausi tęstiniai projektai. Pavyzdžiui, Užvenčio malūne kasmet liepos mėnesį kūrybinius plenerus rengia miestelio gyventojai – Milda ir Alvydas Knyzeliai. Į juos suvažiuoja įvairių sričių menininkai: akvarelininkai, kalviai, medžio drožėjai, akmentašiai. Vakarais stovyklavietėje skamba muzika, vyksta spektakliai.
Bendraudami su miestelio bendruomene patiriame abipusį džiaugsmą – pajuntame, kokie reikalingi esame vieni kitiems. Atsidėkodami plenerų rengėjams paliekame Užvenčio miesteliui brandžiausius savo darbus. Per septynerius šių plenerų metus Užventis išgražėjo, tapo gausiai turistų lankomu.
Gaila, kad tokiems taip reikalingiems projektams Kultūros ministerija vis mažiau skiria lėšų arba išvis nebeskiria. Tautodailei turėtų būti suteikta atskira kvota.
Nesaugodami savo prigimtinės tautos kultūros, įsileidžiam mums svetimas kultūras. Nepastebimai greitai daug ką prarasim, kaip jau esam praradę lietuviško kaimo audėjas, papuošalų, gintaro apdirbimą, lietuviškų suvenyrų gamybą, užleidę rinką įvežtiniam kinietiškam kičui.
Neliko meno susivienijimų, dailės kombinatų, kuriuose veikė profesionalios meno tarybos, dirbo visų žanrų tautodailininkai, etalonų kūrėjai, namudininkai, turintys negalią žmonės.
Kiekvienas tempia vežimą į savo pusę, blėsta viltis, kad tautodailės likimas atsidurs patikimose rankose, pastatysime lietuviškos tradicinės dailės rūmus.
