„AV17 į miesto centrinę dalį perkeliama siekiant gryninti veiklos kryptis bei koncentruotis ties edukaciniais renginiais, skirtais plačiajai publikai“ – teigė galerijos vadovė Kristina Mizgirytė. Galerija nuo savo veiklos pradžios dėmesį telkė į šiuolaikinę skulptūrą, instaliacijos ir objekto meną pristatančius Lietuvos ir užsienio menininkus.
Naujose erdvėse įsikurianti galerija ir toliau vystys panašaus pobūdžio projektus, taip pat daugiau dėmesio skirs fotografijos bei video meno projektams. Veikla pasipildys įvairiais edukaciniais užsiėmimais: paskaitomis apie šiuolaikinį meną, susitikimais su menininkais, menininkų vedamomis kūrybinėmis dirbtuvėmis.
Naujos erdvės atidarymo proga lankytojai bus kviečiami apžiūrėti, su galerija nuo jos įkūrimo bendradarbiaujančio menininko, Rimanto Milkinto parodą „Daugmaž vidurdienis“. Naujai sukurti darbai beveik mėnesiui užpildys naująją ekspozicinę erdvę ir kvies apžvelgti menininko kūrybinę patirtį bei idėjas.
Parodos atidarymo, kuri taps simboline pradžia naujai galerijos AV17 erdvei, proga kalbamės su menininku Rimantu Milkintu apie jo kūrybos pradžią, kūrybinių procesų specifiką, įkvėpimo šaltinį ir meno situaciją Lietuvoje.
– Rimantai, kodėl nusprendėte pasirinkti menininko kelią ir susižavėjote būtent skulptūra? Ar ši dailės rūšis jūsų profesija tapo palaipsniui, ar, visgi, nuo pat pradžių ja domėjotės?
– Kaip ir visi vaikai, vaikystėje mėgau piešti. Turėjau šeimoje gerą pavyzdį – dėdę Juozą, kuris buvo liaudies muzikantas ir piešėjas, o tėvui patiko meistrauti. Tad, manau, viskas vyko nuosekliai. Prie menininko kelio prisidėjo ir Šilalės dailės mokykla, kurią baigęs jaučiau, kad turiu variantą, ką veikti gyvenime, tačiau viską nulėmė atsitiktinumas.
Nusprendęs stoti į dailės mokyklą Telšiuose, buvau išsirinkęs medžio meninį apdirbimą, tačiau tais metais mokykla nusprendė neformuoti šios specialybės grupės ir stojančiuosius prijungė prie skulptūros grupės. Buvau kiek sutrikęs, nes norėjau mokytis taikomosios dailės, o čia – skulptūra, praktiškai nenutuokiau kas tai. Pamenu pokalbį su dėstytoju Osvaldu Nėniškiu prieš stojamuosius ir jo argumentai buvo lemtingi mano sprendimui pasirinkti skulptūrą.
– Ar galite save įsivaizduojate užsiimantį kitokia veikla? Kokias veiklas apima menininko profesija?
– Skulptoriaus profesija apima daug veiklų. Norint įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, dažnai reikia pereiti daugybę etapų. Skulptoriaus dirbtuvės – nedidelis fabrikas, kuriame kas kartą ruoši vis kitą gaminį. Visgi, su menu nesusijusioje veikloje savęs neįsivaizduoju. Žinoma, gyvenime man yra tekę veikti daug dalykų, tačiau visa tai iš manęs daugiau paimdavo nei duodavo.
– Iš kur semiatės kūrybinių idėjų? Ar turite specialių ritualų kurdamas?
– Įprastai pradedu nuo pieštuko drožimo ir balto lapo. Jei viskas sustoja, išsitraukiu savo eskizų archyvą, nes mano idėjų laukas juda spirale – naujai sukurtais dalykais papildau jau esančią struktūrą. Pastaruoju metu idėjų bagažą papildo griaunamų architektūrinių objektų ir pramoninių gaminių elementai. Dažnai pavyksta rasti jau „pagamintą“ instaliaciją aplinkoje, belieka tik nusifotografuoti ją. Tačiau pagrindinis idėjų šaltinis yra knygos.
– Papasakokite plačiau apie savo kūrybinį procesą. Ar jus aplanko kūrybinės kančios?
– Didelių kūrybinių kančių nesu patyręs. Nėra kada kankintis. Turiu daug veiklos, dirbu pedagoginį darbą. Kurdamas pailsiu ir „pasikraunu“ teigiamai.
– Kas jus įkvepia? Kokių kitų menininkų darbai jums yra įdomūs?
– Neįtikėtinos yra Richardo Serra, Ai Weiwei ir Anicho Kapooro kūrinių apimtys. Kai į jų kūrybą pažvelgiu iš savo galimybių perspektyvos, mane apima prieštaringi jausmai, bet kartu ir įkvėpimas.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Ką ja norite pasakyti ir kuo ji šiandien aktuali?
– Grynasis menas. Žinoma, šis apibūdinimas labai ambicingas, tačiau toks mano kūrybinis tikslas. Siekiu sukurti savo meninę kalbą ir ją išplėtoti. Negaliu pasakyti, kiek mano kūriniai yra aktualūs šiandien, tiesiog gyvenu dabartimi, nesidairau atgal ir per daug nesvajoju apie tai, kas bus. Visi mano kūriniai yra dabarties refleksijos, idėjoms gimus esamuoju laiku.
– Ar savo kūryba siekiate atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikrus šiuolaikinius procesus bei idėjas?
– Iki šiol siekiau atsiriboti nuo aktualijų ir kūrybą laikiau tarytum savotiška užuovėja. Tačiau pastarieji kūriniai vis labiau liečia nūdienos aktualijas, atsirado didesnis noras įsitraukti į šiuolaikinius procesus. Jaučiu, kad pradedu pereiti nuo abstrakčių objektų link vienokį ar kitokį kontekstą formuojančių instaliacijų.
– Pasidalinkite mintimis apie dabartinį meno gyvenimą. Ar galite įvardinti, kokį etapą dabar išgyvena Lietuvos ir užsienio menas? Kokia yra situacija skulptūros atžvilgiu? Ar manote, kad šiuolaikinė skulptūra Lietuvoje yra pakankamai vertinama?
– Dabar menas išgyvena savo aukso amžių. Pasaulis tikrai dar niekada nematė tiek meno. Avangardas galutinai įsišaknijo ir dabar turime begalę to vaisių. Žinoma, situacija Lietuvoje tebėra startinėje pozicijoje. Turime daug puikių menininkų, tačiau meno vartojimas – menkas. Tikrai apmaudu, jog daugelis menininkų, kuriančių ne puošnųjį meną, niekaip neišgyvena iš savo kūrybos.
Valstybė prisideda prie menininkų rėmimo, turime socialinių garantijų ir stipendijų sistemą. Tačiau menininkų rėmimas iš valstybės biudžeto turėtų būti laikina priemonė, skirta pereinamajam laikotarpiui. Norint, kad menas Lietuvoje iš tiesų klestėtų, turi atsirasti kuo daugiau jį vartojančių žmonių. Laukia sunkus edukacinis darbas, kol prie Nacionalinės dailės galerijos galėsime išvysti eilę žmonių, norinčių pasigėrėti ar pasibjaurėti menu.
Kalbant apie Lietuvos šiuolaikinę skulptūrą, manau, kad situacija yra gera. Žinau daug įdomiai kuriančių menininkų, kuriuos vienaip ar kitaip galima priskirti prie skulptorių. Reikia pasakyti, kad ribos, apimančios šiuolaikinę skulptūrą, yra stipriai praplėstos – skulptūros studijas baigę absolventai gali dirbti su įvairiomis medijomis, kurti filmus, dalyvauti meno tyrimuose. Manau, kad šiuolaikinis skulptorius yra menininkas, kuris naudoja skulptūrą kaip priemonę savo kūrybiniams tikslams pasiekti.
