Garsiosios Maskvos kino meno mokyklos VGIK auklėtinis Š.Bartas fotografija, kaip ir kino menu, pradėjo domėtis seniai.
Šios nuotraukos, autoriaus padarytos rengiantis filmuoti, atskleidžia tą patį požiūrį į peizažus, į brutalų žmogaus veiklos pėdsaką, griuvenų melancholiją, veidų šilumą. Palyginti su jo filmografija, kuri susideda iš fikcijos su ryškiu naratyvu, nuotraukose sutelkta visa dokumentika, kuri, beje, ryški ir jo kino filmuose. Kelios nuotraukos išduoda romantišką autoriaus pasaulėjautą, bet dauguma jų atskleidžia beveik šamanišką Š.Barto ryšį su gamta ir žmonėmis, pragmatizmo ir poezijos pusiausvyrą.
Parodoje – Kaliningradas, Rusijos dalis tarp Lenkijos ir Lietuvos, prie Baltijos jūros, kurio griuvenos ir apleistos pakrantės liudija buvusių Sovietų Sąjungos teritorijų būklę žlugus sovietiniam blokui.
Taip pat – tofalarai, klajokliai medžiotojai iš Sajanų kalnų Sibire, kuriuos Rusija privertė tapti sėslius, o jų kalbai ir gyvenimo būdui gresia išnykimas. Subtilūs Krymo ir Lietuvos kaimo peizažai, kuriuose ryški metų kaita ir Rytų šalims būdingas atšiaurumas, atspindi kuklų išskaidyto kaimo gyvenimą.
Serija, sukurta rengiantis filmui „Namai“, netikėtai nukelia į apleistą dvarą Vilniaus pakraštyje. Jame dar lankosi buvusių gyventojų sielos, o dekoras mena senus laikus – Š.Bartas moka pasakoti istorijas iš atskirų detalių, iš daiktų tekstūrų ir jų vibracijų.
Taip pat režisierius pabuvojo pietų Maroko dykumoje ir Aukštojo Atlaso kalnuose. Priešingai nei šaltose Rytų Europos stepėse, čia pastebime susitaikymą su gyvenimu nepritekliuje, susiliejant su gamta.
Š.Bartas, gimęs 1964 m., yra aštuonių filmų, pristatytų didžiausiuose kino festivaliuose ir kritikų gerai įvertintų, autorius. Pradedant pirmuoju ilgojo metražo filmu „Trys dienos“ (1991 m.), jo kūriniai yra sudėtingi ir labai asmeniški, juose žavimasi ties riba gyvenančių žmonių gyvenimais, klajojančiais personažais ir jų aplinka – ar ji būtų įspūdinga, ar suniokota.
Savo filmuose jis atgaivina pamirštas, bet daug atskleidžiančias vietas, pavyzdžiui, pietvakarių Sibiro slėnius („Mūsų nedaug“), Kaliningradą („Trys dienos“), Lietuvos girias („Namai“), pietų Maroko dykumas („Laisvė“) ar Krymo kaimo vietoves („Septyni nematomi žmonės“).
