Magiški šokiai ir liepsnos
Per parodos „(Inte)gracija“ atidarymą teatralas Benas Šarka, persikūnijęs į vieną savo fantasmagoriškų performansų herojų kiškutį, galerijoje prie degto molio skulptūrų atliko magiškas apeigas – šokdamas prie šamoto valtyje įkurdinto brozinio avinėlio skulptūros ugnimi pašventino visus čia eksponuojamus I.Baroti kūrinius ir patalpas.
Degindamas energetines popieriaus skiautes ir gydomasias žoleles B.Šarka gomuriniu šamano balsu murmėjo kažkokias mįslingas ištarmes. Pranašo Zaratustros garbintojų apeigas primenančio ritualo pabaigoje teatro magas pašventino ir patį parodos autorių I.Baroti - čiupo sukaktuvininką į glėbį ir nešiojo po visą galeriją..
Pasklidusių liepsnų, dūmų, svaigaus rytietiškų smilkalų, urnoje degančios žolės kvapo, ritualinių šokių bei užkalbėjimų pakerėti žiūrovai, ypač dailiosios lyties atstovės, irgi panoro gauti B.Šarkos palaiminimą, bet šis dievagojosi visą iš kosmoso pasisavintą dieviškąją energiją jau perdavęs svarbiausiam šių iškilmių dalyviui – I.Baročiui.
„Nepamirškite, jog ugnimi ir smilkalais šventinami tik vyrai, o gležnoms moterims taikomi kitokie ritualai - jos tepamos kvapniaisiais aliejais, švelniai masažuojamos, kad piktosios dvasios paliktų kūną“, - aiškino B.Šarka.
Apvalytos ir susuktos į baltą drobulę moterys, pasak egzorcisto, guldomos atvėsti nuo tokios terapijos kur nors atokiau, kad visur sklandantys demonai į jas nesikėsintų. Po tokių kalbų B.Šarką, aišku, apspito dar daugau smalsuolių.
Parodoje – kultūrų sąsajos
Performansininkas atrado jėgų pašventinti dar vieną parodos svečią – ištikimą Baroti galerijos bičiulį eseistą, poetą ir dramaturgą Rolandą Rastauską (RoRa) - parodos atidarymas lyg tyčia sutapo su garsaus literato gimtadieniu.
Iš derlingojo Ferganos slėnio kilęs I.Barotis, kurio protėviai persai ugnies ritualais garbindavo Zaratustrą, po B.Šarkos užkalbėjimų jautėsi pažvalėjęs: "Regis, man pavyko galutinai integruotis į Lietuvos menininkų bendruomenę“.
Atkutęs galerijoje sukinėjosi ir kitas pašventintas asmuo - Nacionalinės premijos laureatas R.Rastauskas: „Porcija kosminės energijos dopingo man labai pravers – baigiu rašyti savo pirmąjį romaną, apie kurį svajojau visą gyvenimą“.
Savo bičiulio I.Baroti kūrybą RoRa įvertino kaip įdomų ir savitą šiuolaikinės kultūros reiškinį, įžvelgė joje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir kažkada klestėjusios didingos Persijos karalystės tradicijų jungtį.
Keramiko I. Baroti paroda atspindi vingiuotą jo gyvenimo bei kūrybos kelią. Menininkas mėgina perteikti savo patirtį, įžvalgas nūdienos konfliktų, priešpriešų, totalinės emigracijos kontekste nagrinėdamas aktualias integracijos temas.
Degtas molis – naujas tvarinys
Integracija – plati ir daugiaprasmė sąvoka, lotyniškai reiškianti atnaujinimą, atstatymą, įvairių dalių ar elementų jungimą į visumą. Šis procesas suvokiamas kaip statiškas arba dinamiškas reiškinys, sudėtingų procesų išdava, kaip vyksmas ir kaip galutinis rezultatas.
„Mėginu atskleisti integraciją ne tik kaip prisitaikymo, bet ir atsinaujinimo galimybę. Minkomas ir krosnyje išdegamas molis - puiki žaliava, kai reikia integruoti skirtingas medžiagas, išbandyti įvairias technologijas ir metodus. O gracija tai - iškalbingų formų bei plastikos išraiška“, - dalijosi mintimis parodos autorius.
Prieš 35 metus iš Tadžikistano atvykęs į Lietuvą I.Baroti išgyveno daug sudėtingų integracijos virsmų studijuodamas keramiką Vilniaus Dailės institute. Ne pabėgėlių centre, o studentų bendrabutyje gyvenęs jaunuolis jau po pusmečio su savo bendramoksliais ir dėstytojais laisvai kalbėjo lietuviškai.
Baigęs mokslus keramikas sukūrė šeimą, persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur energingai darbavosi, o vėliau bendraminčių paskatintas įkūrė pirmąją uostamiestyje privačią Baroti meno galeriją.
Plovo skonio nepamiršo
„Iškart suvokiau, jog norint pritapti ir kurti Lietuvoje, man teks visiškai integruotis į šios šalies gyvenimą, pažinti kitokią kultūrą, gyvenseną, papročius. Bet žmogui visada labai svarbu išsaugoti ir sąvąją tapatybę, savosios kultūros šaknis“, - kalbėjo karčią emigracijos taurę iki dugno išgėręs menininkas.
Integracija įvyko, nes I.Baročio vaikų gyslomis teka baltų ir persų kraujas. Menininkas yra puikus kulinaras, išgarsėjęs kaip vienas geriausių Lietuvoje plovo gamintojų, tuo įsitikino išrankūs ragautojai, su juo šventę Nauruzą – Naujųjų metų šventę, pažymimą visuose buvusios Persijos kraštuose - Tadžikijoje, Turkmėnijoje, Irako Kurdistane, Afganistane, Pakistane.
Lietuvoje šaknis įleidęs, bet tadžikiškos tapatybės neatsisakęs I.Baroti tvirtina, jog bet kokia gyvybė taikosi prie kitokių sąlygų: "Gerai, kai išeiviai, pamilę naujuosius namus, saugo savo išskirtinį pavidalą, tradicijas ir genetines vertybes. Kultūrų sąlytį neretai vainikuoja netikėti ir įdomus rezultatai".
Veikla pastebėta ir įvertinta
I.Baroti savo kūriniais puošdamas Klaipėdą ir kolegas įkvepia prisidėti prie meniškos aplinkos kūrimo. Jo įkurta galerija propaguoja ne tik klaipėdiečių, bet ir kitų Lietuvos miestų dailininkų kūrybą, aktyviai dalyvauja su meno sklaida susijusiuose tarptautiniuose projektuose.
Talentingo menininko veikla neseniai įvertinta Kultūros ministerijos garbės ženklu už vaisingą kultūrinę ir visuomeninę veiklą, bendruomeniškumo stiprinimą, asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.
Už uostamiesčio vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienio šalyse I.Baroti įteiktas dar vienas garbingas apdovanojimas – Klaipėdos kultūros magistro žiedas.
Oficialių kalbų nemėgstantis I.Barotis už tai, kad pavyko sėkmingai integruotis prie Baltijos jūros nenutraukiant saitų su gimtine, padėkojo savo artimiesiems, draugams ir net visai jį svetingai priėmusiai lietuvių tautai.
Sukaktuvininkas pažymėjo, jog Baroti galerijos sėkmė – ne tik jo vieno, bet ir žmonos bendražygės Andželikos, kolegų menininkų integruotų pastangų vaisius.