Dailininkė yra surengusi per 30 personalinių parodų, dalyvavusi daugiau kaip 100 grupinių parodų visame pasaulyje. Savo galerijoje „Kristina Norvilaitė“, įkurtoje 2011 m., dailininkė ne tik kuria ir eksponuoja savo darbus, bet ir rengia poezijos vakarus, koncertus. Galerijoje stovintis pianinas, nors ir senas, pasitaikius progai vis dar prakalbinamas prasmingais ir jautriais pianisto – K.Norvilaitės vyro – Petro Geniušo muzikos garsais.
Nuoširdus ir atviras interviu apie meną gyventi, įkvėpimą, vertybes, svajones ir daugelį kitų dalykų, kurie kartais lieka užmarštyje.
– Menas gyventi ir menas kurti – kaip šios sąvokos dera jūsų gyvenime?
– Aš neatskiriu meno gyventi nuo meno kurti – man tai vienas neatskiriamas vienetas. Kaip instrumentas, pavyzdžiui, kad ir fortepijonas, kuris turi stygas. Jeigu neveiks viena styga, neskambės ir akordas, dėl to muzika taip pat nebus visavertė.
Viskas turi skambėti. Kiekviena styga priklauso skirtingai gyvenimo sudedamajai daliai: kūryba, šeima, vaikai, laikas sau. To tikrai neatskiriu.
– Muzikos labai daug jūsų gyvenime: šeimoje, kūryboje. Ar pati irgi grojote kokiu instrumentu?
– Taip, grojau fortepijonu. Savo noru vaikščiodavau į muzikos pamokas, niekas manęs nevertė. Žinoma, chorą vaikystėje taip pat lankiau.
Groti fortepijonu visada norėjau išmokti, o kai pasiekiau tą suvokimą, kaip veikia visas mechanizmas, kaip galima sugroti vieną ar kitą kūrinį, ką tai reiškia, tuomet nusiraminau ir didelių investicijų į muziko kelią nedėjau.
– O dabar dar pagrojate namie?
– Pagroju. (Šypsosi.) Retai, daugiau pažaisdama, bet pagroju.
– Jūsų vyras klausosi?
– Taip, klausosi. Jam irgi įdomu, kaip suprantu muziką.
– Paroda „Aš klausausi muzikos“ eksponuojama „Vaidilos“ teatre. Ar tai, kas atsispindi jūsų paveiksluose, yra tai, kokią muziką mėgstate pati? Ne kartą esate sakiusi, kad kurdama atvirai išreiškiate savo jausmus ir žodžius.
– Taip, klasikinė muzika man svarbiausia. Niekas manęs neverčia, bet jos klausausi labai daug. Toliau išskirčiau operą bei džiazą. Pastaruosius dvejus metus klausausi tik klasikinės muzikos. Ji tikrai nėra lengva – kelia labai daug emocijų ir turi įvairių skalių, tačiau viską subalansuoja.
– Kokie kompozitoriai šiuo metu sukasi jūsų grojaraštyje?
– Sergejus Prokofjevas ir Sergejus Rachmaninovas šiuo metu yra mano klausomiausi. Prieš metus labai daug klausiausi Wolfgango Amadeaus Mozarto. Jeigu koks nors kūrinys man patinka, aš jo ir klausausi, tada pradedu gilintis į visą to kompozitoriaus kūrybą.
Norisi tos muzikos, su kuria gali dirbti kaip su medžiaga, kuri gali būti kaip kūrybos partneris. Klausydamasis klasikinės muzikos kaskart išgirsti vis ką nors nauja – naują spalvą, nuotaiką, joje tiek daug gylio, prasmių. Tai mane labai žavi.
Kartą važiuodama į Santariškes pas vaikus, klausiausi S.Rachmaninovo. Tuo metu lijo, buvo pilka, apsiniaukusi diena, o ta muzika sugeba atverti tikrą gyvenimo grožį, nors anaiptol nėra lengva, sakyčiau, netgi gana sudėtinga, bet jausmas toks, tarsi ji padeda nusiraminti, kurti, grožėtis gyvenimu.
– O vaikystėje klausydavotės klasikinės muzikos?
– Kad ir kaip būtų keista, klausydavausi. (Šypsosi.) Tuo metu mano mėgstamiausia buvo Ludwigo van Beethoveno kūrinių plokštelė. Kiek pamenu, pati ją nusipirkau.
Namie turėjome patefoną, tėtis mėgdavo klausytis džiazo, tačiau turėjo ir klasikinės muzikos kolekciją.
Prisimenu tą emociją ir įspūdį, kai klausydavausi L. Van Beethoveno. Kai emociškai išgyveni muziką, bet iki galo jos nesupranti. Kuo daugiau klausydavausi, tuo daugiau pradėdavau suprasti. Tą atsimenu labai gerai.
– Kokios temos dar nėra ištirtos ir sugulusios linoraižinyje?
– Oi, jų labai daug. Ir baletas, ir teatras, šokis. Žmogaus kūno plastika man labai gražu. Taip pat dar noriu ilgiau prisėsti prie anatomijos temos bei abstrakcijos.
– Ar nustebinate pati save?
– Mintis kyla spontaniškai, kartais net negalvojant apie vieną ar kitą temą, kurią norėtųsi ištirti. Po to pati kartais stebiuosi, kaip pavyko sukurti vieną ar kitą dalyką, apie kurį net negalvojau.
– Socialiniuose tinkluose jūsų artimos aplinkos buvo paminėta, kad labai švelnioje asmenybėje atsispindi stipri moteris. Ar sutinkate su tuo?
– Sakyčiau, kad tą daugiau girdžiu iš aplinkinių. Aš jaučiuosi tiesiog žmogus – vieną dieną stiprus, kitą – silpnas. Manyčiau, mano stiprybė ta, kad turiu savo kryptį, požiūrį. Kai priimi save tokį, koks esi – su visai pliusais ir minusais.
– Ar dažnai susiduriate su tuo, kad šiuolaikinėje visuomenėje vertybių nelabai paisoma?
– Taip, žinoma.
– Ir kaip reaguojate?
– Visada sakau, kad gali būti ir tokia nuomonė. Būna kartais labai aštrių diskusijų su draugais ar pažįstamais, tačiau tai nereiškia, kad ir aš turiu taip gyventi.
Menininkai lengvai pažeidžiami, tačiau aš jau išmokau pasakyti savo nuomonę.
– Yra prognozuojančių, kad ilgainiui vertybės iš viso išnyks, nebent pasaulį kas nors sudrebins. Ką apie tai manote?
– Aš netikiu, kad vertybės išnyks. Bendrauju su įvairaus amžiaus žmonėmis ir drįsčiau teigti, kad kaip tik po truputį išeiname iš tuštybių mugės ir vertybės formuojasi iš naujo.
Neseniai važiuodama autobusu mačiau tokią sceną: įlipo agresyvus žmogus ir pradėjo įžeidinėti kitus keleivius. Vienas vyras stojo jų ginti, tada prisidėjo dar viena moteris. Tą žmogų ramino ne pykčiais, ne atgaliniu rėkimu, o gražiais prašymais ir ramiu tonu. Nepatikėsite, bet jis liovėsi. Tikrai nustebau, kad mūsų visuomenėje vyksta tokie pokyčiai, apie kokius anksčiau buvo sunku pagalvoti.
Lygiai taip pat anksčiau žmonės nervindavosi, kai kasoje prieš juos stovėdavo senutė, ilgai skaičiuojanti pinigus. Vis dažniai matau, kad niekas nebesinervina, nieko nesako, nesistumdo ir net pasisiūlo jai nupirkti kavos, kurios ji pati neįperka.
– Dažnai važiuojate pas vaikus į Santariškes vesti kūrybinių dailės dirbtuvių. Ko jus išmoko vaikai ir kokiomis emocijomis apsikeičiate?
– Meile, begaline meile. Ten išgyveni visą emocijų skalę. Vaikų būna visokių – net ir agresyvių ar įžeidžiančių. Ilgai mokiausi ir vis dar mokausi, kaip bendrauti su tokiais vaikais. Tačiau pagrindinė taisyklė – į agresiją ar nemalonius žodžius atsakyti ramybe, meile ir gerumu. Ir tuomet įvyksta stebuklas. Vaikas nurimsta ir pradeda su tavimi bendrauti.
Aš nuolat analizuoju save, savo veiksmus, žodžius – tai didelis ir sunku darbas. Vaikai labai jaučia, kokios nuotaikos ateini. Einu kiekvieną trečiadienį – tai išmoko drausmės, pareigos ir atsakomybės. Stengiuosi nebūti ta mokytoja, kuri griežtai grūmoja pirštu – kartais pavyksta, kartais ne, tačiau kaskart stengiuosi.
– „Vaidilos klasikos” bukletuose, plakatuose ir skrajutėse leidote naudoti savo dailės kūrinius. Ar tai buvo iššūkis, ar tai atėjo organiškai?
– Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Man tai atrodė labai natūralu. Sklaida, edukacija, skirtingų meno rūšių bendradarbiavimas ir parodymas, kad jos viena kitai reikalingos, mane labai žavi.
– Ar daug svajojate?
– Visos mano svajonės, ko gero, susijusios su kūryba. Menininkas visuomet ieško, todėl be svajonių būtų sunku išgyventi.
Mano tikriausia svajonė – mano dabartinis gyvenimas. Nuolat sau tai primenu ir vis dar mokausi tą suvokti bei suprasti.
– Kiek klausimų ir atsakymų procentiškai yra jūsų gyvenime?
– Klausimų 90 proc., o atsakymų 10 proc. (Juokiasi.) Klausimų išties daug ir kartais vakare po darbo dienos pagalvoju, kad šiandien atsakiau tik į vieną klausimą. O kartais tas vienas atsakymas yra daugiau nei šimtai kitų.
