XVIII amžiaus antroje pusėje nutapytas įspūdingas paveikslas vertinamas ne tik meno ekspertų. Prie šio paveikslo jau kelis šimtmečius meldžiasi moterys, negalinčios susilaukti vaikų.
Neseniai Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, vyko šio restauruoto paveikslo sutiktuvės, kuriose dalyvavo svečiai iš Lenkijos, daug prisidėję prie šio paveikslo išsaugojimo. Taip pat buvo pristatyti penki žymiausi 2017 metais restauruoti paveikslai iš Vilniaus šv.Jurgio bažnyčios.
Klebonas ieškojo pagalbos ir Lenkijoje
Idėja atnaujinti Dievo Motinos atvaizdą Lenkijoje pirmiausia kilo Paberžės bažnyčios, esančios Vilniaus rajone, klebonui kunigui Marekui Gładki. Jis dėkojo fondo „Mosty“ valdybos nariui Mikolajui Falkowskiui už pagalbą, taip pat Lenkijos restrauratorėms bei Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotojams.
Kunigas M.Gladki tikino, kad ne tik Paberžės parapijai yra svarbus šis paveikslas, nes gandas apie jo stebuklingą galią siekia kelis amžius.
„Mūsų parapijiečiai labai laukia tos dienos, kai melsdamiesi prie šios paveikslo galės patikėti Dievo Motinai savo rūpesčius ir prašyti jos pagalbos“, - teigė klebonas.
Priskiriamas garsiai Slucko ikonų tapybos mokyklai
Į Vilnių atvykusi lenkų restauratorė Agnieszka Przełomiec, kurios giminės šaknys siekia Lietuvą, pasakojo, kad prisilietus prie Dievo Motino atvaizdo pavyko atskleisti jo istorijos vingius.
Restauratorė A.Przelomiec yra kilusi iš Jelenskių giminės, manoma, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII amžių į Lietuvą buvo atvežtas būtent Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. A.Przelomiec prosenelis gyvenęs Lietuvoje.
O seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje, netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.
Kalstytas barokiniais ornamentais
Iš Paberžės į Olštyną (Lenkija) nukeliavusio paveikslo restauravimas truko daugiau kaip pusmetį. Tai retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Dievo Motinos atvaizdas, kuris nutapytas aliejiniais dažais ant lentų.
Prieš restauravimą atliktos nuotraukos rodė, kad atvaizdas yra smarkiai subjaurotas ir jam reikėjo skubios pagalbos. Todėl medieną naikinančios kinivarpos buvo dezinfekuojamos specialiu skysčiu, atsivėrusios ertmės užlopytos drožlėmis ir klijais, išlygintas atvaizdo paviršius, atkurtos detalės.
Atvaizdo ornamentai buvo iš naujo pasidabruoti, juose išaiškėjo palikti tušti laukai, manoma, čia turėjo būti graikiškų kalba užrašyti Marijos ir Kristaus vardai, bet atvaizdo autorius to nepadarė.
Dar labiau švyti paveikslo unikalus aptaisas, kuris sudurstytas iš atskirų dalių, kalstytas barokiniais ornamentais. Dievo Motinos ir jos Sūnaus karūnos išsiskiria rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais.
Paveikslas nekart buvo fotografuojamas, siekiant nustatyti labiausiai pažeistas vietas. Jo apačia smarkiai patamsėjusi keliose vietose, tai rodo gaisrų pėdsakus.
Atvaizdas jau kartą buvo gelbėtas nuo sunykimo, 1929 metais jį restauravo tuo metu žinoma vilnietė dailininkė Liucija Balzukevičiūtė. Apie tai liudija įrašas, kuriame yra dailininkės pavardė, data, taip pat jos gyvenamoji vieta.
Lenkų restauratoriai taip pat svarstė idėją paveikslą padidinti maždaug 2-5 centimetrais nauja medine lenta, bet vėliau jos buvo atsisakyta.
Atvaizdas nesunyko ir per gaisrą
Bažnytinio paveldo meno muziejaus direktorė menotyrininkė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pasakojo, kad Dievo Motinos atvaizdas sukurtas XVIII amžiaus antroje pusėje. Jis yra kur kas senesnis nei mūrinė Paberžės bažnyčia, kur unikalus atvaizdas bus sugrąžintas tikintiesiems.
Mūrinė bažnyčia pastatyta 1932 metais, nors ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV amžiaus paskutinį ketvirtį.
Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė, arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje – Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų.
1503 metais Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 metais naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Paberžės parapijos ribose nuo XVII iki XVIII amžiaus atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai.
Į ikoną panašus paveikslas puošė taip pat cerkę
Paberžės parapinė bažnyčia daug nukentėjo nuo carinės administracijos vykdomos politikos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje.
1866 metais senoji medinė Paberžės bažnyčia buvo perdirbta į cerkvę, o 1884 metais sudegė. Vėliau toje pat vietoje buvo pastatyta mūrinė cerkvė, į kurią sugrąžintas gaisro metu stebuklingai išlikęs pristatomas Dievo Motinos atvaizdas.
1905 metais katalikams leista pastatyti medinę koplyčią. 1908 metais Paberžės parapijos komitetas nutarė pradėti naujos bažnyčios statybą.
1930-ųjų rugsėjį dar nebaigta bažnyčia buvo pašventinta. Viduje buvo pastatytas medinis neogotikinis didysis altorius, o dešiniame šoniniame altoriuje pakabintas stebuklais pagarsėjęs senasis Dievo Motinos atvaizdas su aptaisais, kuris buvo grąžintas iš cerkvės.
Išgelbėti ir Šv.Jurgio bažnyčios Vilniuje paveikslai
Unikalių sakralinės tapybos pavyzdžių yra taip pat Vilniaus šv.Jurgio bažnyčioje, kur sovietmečiu buvo įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla.
Nors prieš trejus metus buvo restauruoti titulinio bažnyčios globėjo šv.Jurgio ir Nekaltojo prasidėjimo švč. Mergelės Marijos atvaizdai, kitų altorinių paveikslų būklė buvo itin bloga.
Jie buvo smarkiai nublukę, apteršti suodžiais, dulkėmis, nešvarumais, tapybos sluoksnis apibraižytas ir aptrupėjęs, sunykę ir paveikslų rėmai.
2017 metais buvo ištirti ir restauruoti penki Šv.Jurgio bažnyčios šoninių altorių paveikslai. Visi šie kūriniai įtraukti į nacionalinį kultūros vertybių registrą. Šiuo metu paveikslai eksponuojami Bažnytinio paveldo muziejuje - buvusio Šv.Mykolo vienuolyno patalpose Vilniuje.
