„Vaidilos“ teatro ir AP galerijos gražiu bendradarbiavimu nuo kovo 16 d. iki gegužės 16 d. „Vaidilos“ teatre eksponuojama Augusto Lopo tapybos paroda „Nuojauta“, kuri gimė netikėtai ir spontaniškai.
Šis dailininkas dar 2005 metais Vilniaus Dailės akademijoje gavo tapybos magistro diplomą. Ankstesniuose savo darbuose A. Lopas analizavo žmogų, personažą, jo paveiksluose atsispindėjo siurrealizmas, tačiau vėliau menininkas pasinėrė į kitą kūrybos etapą – abstrakčias erdves.
– Kas paskatino Jūsų kūrybos pokyčius: nuo siurrealizmo iki abstraktaus meno?
– Laikas bėga ir viskas kinta savaime. Kada 2005-aisiais baigiau studijas Vilniaus dailės akademijoje, tuo metu konkretus stilius tapyme buvo įprastas. Vis dėlto, vėliau pradėjau dirbti ir interjero puošyboje, bandžiau įvairias dekoracijas, technikas ir netikėtai šis darbas padarė įtaką mano tapybos stiliui – ėmiau į viską žiūrėti kitu žvilgsniu, kiek plačiau.
– Kodėl abstraktus menas Jums tapo toks artimas?
– Abstrakti meno kalba man suteikia kur kas daugiau erdvės, galimybių, idėjų, gimsta vis daugiau skirtingų sumanymų. Man atrodo, kada darbuose, kuriuose konkrečiai vaizduodavau ir analizuodavau žmogų, kokį nors pasakojimą, istoriją, jausdavausi įspraustas į rėmus, o dabar jokių apribojimų nebeliko.
– Kokią idėją ir žinutę norite perteikti savo paroda, kuri eksponuojama „Vaidilos“ teatre?
– Pirmiausia, savo darbais noriu spinduliuoti pozityvumą, kad į juos žvelgdami žmonės pamirštų visas pesimistiškas mintis. Be abejo, visi žinome, kad gyvenimas nėra rožėmis klotas, tačiau tikiu, kad mano tapybos darbai bent trumpam tai gali padėti užmiršti.
Taip pat trokštu, kad mano paveiksluose atsispindėtų viskas, kas sukelia optimistinę nuotaiką: muzika, ryškios spalvos, šviesos.
– Kaip gimė šios parodos idėja?
– Įprastai parodos eksponavimas planuojamas ilgai, tačiau išskirtinai ši gimė ekspromtu. Joje sutalpinti skirtingų metų, skirtingų mano gyvenimo etapų paveikslai, tačiau vis tiek visi jie neša tą pačią žinutę – pozityvią nuotaiką. Labai džiaugiuosi sėkme, kad paveikslai puikiai žiūrisi neįprastoje „Vaidilos“ teatro erdvėje.
– Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?
– Įkvėpimas man – kelionės, gamtos reiškiniai ir muzika. Kokią muziką renkuosi, priklauso nuo nuotaikos, esu nenuspėjamas, tačiau dažniausiai tai būna alternatyvi muzika arba džiazas. Be to, kada reikia ypač didelio susikaupimo, tinkamiausia muzika kūrybai būna tyla.
Tiesą sakant, aš tik labai retai turiu konkrečią viziją, kaip atrodys mano paveikslas. Būtent dėl to abstrakcinis menas mane taip žavi, jis tiesiog neprognozuojamas, leidžiantis ir proceso metu atsiskleisti kūrybai įvairiais kampais.
– Minėjote, kad nebijote eksperimentuoti, galbūt turite dar kokių nors išskirtinumų?
– Tiesa, mano tapybos darbuose galime pastebėti, kad kiekviename paveiksle nebijau eksperimentuoti, visada ieškau naujovių ir tai akivaizdžiai matosi. Be to, nuolatos išbandau naujus, kitiems dailininkams neįprastus dažus ir tapymo įrankius, kas suteikia darbams kontrasto ir unikalumo.
