Sostinės „Vartų“ galerija šį pavasarį publikai pristatė dar vieną visam pasaulyje žinomą kūrėją. Tai Izraelyje gimusi ir užaugusi, tačiau Niujorke kurianti ir gyvenanti menininkė K.Cytter.
Jos personalinė paroda „Vartuose“ vadinasi „Žudanti laiko mašina“, tačiau žiūrovai originalų jos pavadinimą „Killing time machine“ gali išsiversti ir kitaip. Puikiai tiktų ir „Laiko užmušimo (prastūmimo) aparatas“.
Įdomu, kad pati 40 metų kūrėja regis nė minutės nepaleidžia vėjais.
Vien jos vizitine kortele tapusių videofilmų jau yra sukūrusi daugiau nei šešias dešimtis, o kur dar piešiniai, fotografijos ir performansai. Ji yra išleidusi net tris romanus, kelias dienoraštinės poezijos knygas, libretą operai ir įkūrusi šokio kolektyvą „Dance International Europe Now“, dažniau vadinamą tiesiog „D.I.E. Now“.
Tai, kad K.Cytter kūryba įdomi ne tik publikai, bet ir rimtiems šiuolaikinio meno ekspertams liudija pelnyti apdovanojimai ir jos parodų geografija. 2006 m. menininkės kūryba prestižinėje Bazelio meno mugėje buvo įvertinta „Balôise“ prizu, o 2008 metais pelnė vokišką „Ars Viva“ apdovanojimą.
Asmeninės jos parodos buvo surengtos ir garsiojoje „Tate Modern“ galerijoje Londone (2012 m.), Amsterdamo miesto muziejuje (2011 m.), Čikagos šiuolaikinio meno muziejuje (2015 m.), „Moderna Museet“ Stokholme (2010) bei daugelyje kitų solidžių muziejų ir galerijų.
– Patys pirmieji darbai, kuriuos žiūrovai pamato užėję į galeriją – ryškiaspalviai kažkokio buto vaizdai. Ar taip kviečiate juos į svečius?
– Galima pasakyti ir taip. Iš tiesų tai mano butas Niujorke. Šviesūs ir spalvoti piešiniai dažniausiai smagiai nuteikia žmones. Man tai svarbu, nes toliau eksponuojami filmai – ne tokie linksmi.
Ypač vienas jų, kuris vadinasi „Metamorfozės“ ir yra rodomas galerijos saugykloje. Iš pradžių išgirsti tik jo garsus. Tai – šiurpioji parodos dalis. Juk „metamorfozės“ atsirado gilios depresijos metu.
– Jūsų kūryboje daug humoro. Tačiau piešiniai – šviesūs, spalvingi ir ironiški, o dauguma jūsų videodarbų persmelkti gana juodoko humoro, dažnai gąsdinantys.
– Gal taip nutinka todėl, kad filmas – tai toks kompleksinis, sudėtinis darinys. Juose visko yra labai daug – ir vaizdų, ir prasmių. Tuo tarpu piešiniai – daug paprastesnis dalykas. Aš pati nemėgstu tamsių, juodų piešinių.
– Studijavote tapybą, tačiau esate žinoma kaip videomenininkė ir rašytoja?
– Mano tėvai nebuvo susižavėti mano noru vykti mokytis į Niujorką, todėl mokiausi itin prastoje privačioje meno mokykloje Izraelyje.
Po dviejų metų aš iš ten pabėgau išmokusi tik meno kalbos pagrindų ir pradėjau rašyti straipsnius laikraščiams kaip meno kritikė. Iš tiesų nuo vaikystės svajojau būti rašytoja, patirti tiek nuotykių kaip Jackas Londonas.
Tik po gerų metų vėl pradėjau piešti. Atsidūriau Amsterdame, bet pasirodė, kad olandai labai arogantiški, nemėgsta atvykėlių. Nuvažiavus į Berlyną – visai kas kita. Bet kai išsiskyriau su savo draugu, nusprendžiau visgi vykti į Niujorką.
Niujorkas – puiki vieta, tik be galo brangi. Įklimpau į skolas, tačiau nenorėčiau gyventi niekur kitur. Jaučiuosi kaip namuose. Be to, neseniai esu pardavusi nemažai videodarbų, taigi, pragyventi įmanoma.
– Užsiminėte, kad piešimas jums – labai nuobodus dalykas. Ar tai tiesa?
– Taip, supernuobodus. Kadangi negavau normalaus išsilavinimo, tai labai mėgstu užpildyti spragas žiūrėdama istorinę dokumentiką. Pavyzdžiui, apie Romos imperijos kultūrą ir kitus dalykus.
Tai jau tapo mano aistra ir aš supratau, kad efektyviausias būdas piešti – daryti tai savo bute tuo metu, kai kompiuteryje sukasi koks nors dokumentinis filmas. Kita vertus, kai žinai piešinio istoriją, tai nesinori kartoti tų pačių dalykų. Renkuosi kitokias spalvas arba plastiką vietoj popieriaus.
– Kodėl filmas „Daiktas“ (Object) – rusų kalba?
– Nekalbu rusiškai, bet man svarbus kitų kalbų skambesys. Jis atspindi jomis kalbančių žmonių savitumą. Neatsitiktinai istorijos bėgyje taip dažnai buvo bandoma kalbų draudimais sunaikinti tautos identitetą. Todėl gali skambėti rusų, italų ar prancūzų kalba. Angliški subtitrai – tarsi paralelinė istorija ar net komentaras.
Esu girdėjusi visokių gandų apie „keistuolius rusus“. Taigi tiesiog suvedžiau į „Google“ paiešką žodžius „keisti rusai“ (crazy russians) ir žiūrinėjau vaizdus.
Viename jų žmonės taip pertvarkė savo butą, kad galėjo plaukioti jame kaip baseine. Žiūrėdama į tai pamaniau, kad mano galinis kiemas galėtų virsti puikiu baseinu. Nusprendžiau šią įdėją įgyvendinti ir sukurti filmą. Jam teko surasti rusiškai šnekančių žmonių Niujorke.
Įdomu, kad toks darbas tuojau įsukamas į politikos kontekstą. Negali išvengti užuominų apie galios žaidimus, apie tokias jėgas kaip Europa, Amerika ir Rusija.
– Kaip nutiko, kad pradėjote kurti videofilmus? Juk norėjote būti rašytoja, o ne režisiere.
– Aš ir rašau. Išleidau keturis romanus, tris vaikiškas knygas. Tačiau kurdama filmus aš galiu padaryti dar šiek tiek daugiau. Juk tai ir istorija, ir vaizdas, ir nuorodos ir daugybė kitų dalykų viename kūrinyje.
Be to, labai smagu dirbti su nauja, šiuolaikiška išraiškos priemone. Neužmirškime, kad ir piešiniai, ir rašymas turi kelių tūkstantmečių istoriją.
