Kūrėjas pristatė naują parodą
Danės žiotyse įsikūręs, karus, gaisrus, geopolitines permainas išgyvenęs ir vėl prisikėlęs Klaipėdos senamiestis, pasak R.Gabrio, yra toks mažas ir kartu toks didingas, mylimas, nesuvaldomas, artimas ir net padūkęs, kad jam jau seniai knietėjo su juo susidraugauti, perteikti senųjų kvartalų dvasią taip, kaip jis pats tai suvokia.
„Kai apsigyvenau senamiestyje, galėjau jį dažniau fotografuoti, džiaugtis ankstyvo rytmečio šviesa, virš upės ir krantinių sklandančiais rūkais. Norėjau parodyti miestą, kokio nemato arba nepastebi vasarą siauromis gatvelėmis zujantys atvykėliai, o gal ir net patys gyventojai“, – kalbėjo nespalvotų fotografijų ciklą “Klaipėda“ pristatantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys R.Gabrys.
Parodos autoriaus žvilgsnis nukrypo ne vien tiktai į Teatro aikštę, kur ant postamento sustingo klaipėdiečių ir svečių pamėgta uostamiečio simboliu vadinama Toravos Anikės skulptūra, bet ir į kitą bronzinę mergaitę, stovinčią Karo ir kruizinių laivų terminalo ir Smiltynės perkėlos pašonėje.
Šis pernai netikėtai mirusio talentingo skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrinys „Bučinys“ – naujosios, visiems atviros ir svetingos Klaipėdos atspindys.
Tie patys ir vis kitokie vaizdai
Fotografijose atsiveria gatvių ir aikščių vaizdai, kur šmėžuoja vos vienas kitas praeivis. Nors Klaipėdos senamiestis dabar iš tikrųjų atrodo kaip apmiręs, R.Gabrys prisipažino specialiai nesiekęs rodyti ištuštėjusių gatvelių, tiltų ir krantinių – tiesiog fotografavo viską tokiu metų laiku ir oru, kai žmonių čia sumažėja.
„Klaipėda yra labai fotogeniška – per miestą teka upė, rytais virš jos pakilęs rūkas pakeičia senuosius kvartalus – jauti kažkokią mistiką. Kantrus fotografas, kasdien stebėdamas oro permainas ir sulaukęs tinkamo apšvietimo, mato vis kitokius vaizdus, o tai – džiaugsmas sielai ir akiai“, – dalijosi mintimis R.Gabrys.
Sumanęs fotografijų ciklą „Klaipėda“ kūrėjas dairėsi, ieško rakursų, kur įdomiau atsiveria senoji miesto architektūra. Metų laikai jo darbuose sunkiai nuspėjami – yra ir vasaros, ir žiemos vaizdų.
Svarbiausia – vietovės dvasia
R.Gabrys dažniausiai fotografuoja rudenį, rytais arba vakarop, mėgsta vaikštinėti tais pačiais maršrutais.
Parodą bibliotekos galerijoje pristatęs filosofas Arvydas Piepalius akcentavo išskirtinį R.Gabrio kūrybos bruožą: „Jis nesiverčia per galvą, kad savaip perkurtų tikrovę, pirmiausiai subtiliai fiksuoja tai, ką mato“.
Parodos autoriui įdomi gatvių fotografija, jo darbuose jaučiamos pastangos įamžinti ne žmones, geografinę vietovę, išskirtinius kultūros ir istorijos objektus, o senamiesčio būseną vienu ar kitu metu.
„Dabar mano nuotraukose kalba Klaipėda. Jos dvasia yra tokia, kokia yra. Jeigu pajautėte ramybę, vadinasi, toks ir yra miesto veidas“, – kalba iš Šančių kilęs buvęs kaunietis R.Gabrys.
Jaučia uostamiesčio alsavimą
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė romantiškose R.Gabrio fotografijose pastebi “ne spontaniškai sugaudytas, o išlauktas ir subrandintas jį supančios aplinkos akimirkas“, taip kadruose, anot jos „konstruojamas itin glaudus fotomenininko ir miesto kūrybos akto santykis“.
„R.Gabrį veda nuojauta, subjektyvios jausenos, jis improvizuoja gana atsargiai. Vienur susitelkęs į vaizduojamus objektus pats autorius tarsi išnyksta, tampa nematomas. Kitur – akivaizdus dėmesys detalėms, nulemiančiomis įdomius kūrybos sprendimus“, – sakė menotyrininkė.
Gal todėl daug kartų matyta Klaipėda R.Gabrio fotografijose D.Ruškienei atrodo kaip dar ne iki galo suvokta ir pažinta vietovė: „Akivaizdu, kad jo žvilgsnis – ne atsitiktinai užklydusio prašalaičio, o žmogaus, kuris čia nuolat gyvena, akylai viską stebi ir puikiai jaučia, kuo alsuoja šis miestas“.