– Stebina asmenybių, su kuriomis dirbate, būrys. Sąrašas įspūdingas. Kaip juos pasiekiate ir prakalbinate?
– Na, žinoma, žmonės dažnai klausia – kaip tu pas juos patenki ir kaipgi jie tave prisileidžia. Vakar buvai pas Joną Vaitkų, šiandien – pas Rimą Tuminą, rytoj eisi pas Žydrūną Savicką.
Vienas draugas pasakė – tau atsidaro visur durys, nes esi naglas. Kitas, teatro žmogus, tikslino, kad ne naglas, bet naivus esi, todėl visur ir patenki.
Abi šias versijas man paneigė režisierius Oskaras Koršunovas, pasakęs, kad jam primenu jauną Algimantą Aleksandravičių: „A.Aleksandravičius į fotografiją atėjo labai vėlai, jam buvo apie 30 metų, tada jau turėjome nemažai nusipelniusių, nominuotų Fotografijos sąjungos narių, taip pat klasikų, tad niekas „rimtai“ į Algimantą nežiūrėjo, o vieną dieną jis pelnė geriausio Europos fotomenininko apdovanojimą. Tada ir požiūris pasikeitė.“
Nežinau, kodėl režisierius O.Koršunovas man papasakojo šią istoriją.
– Kur sėmėtės fotografijos paslapčių?
– Kadangi nesu baigęs Dailės akademijos ar kokių specialių fotografijos krypties studijų, fotografijos techninių niuansų teko mokytis pačiam. Kiekvieną dieną jau dvylika metų peržvelgiu ir mokausi iš šimtų, galbūt ir tūkstančių kitų autorių nuotraukų.
Tikriausiai pavadinsite savamoksliu. Viena žinoma dailininkė privačiame pokalbyje man pasakė, kad neparems mano Fragmentai.lt veiklos, kadangi ne su viskuo sutinka, esą matanti, kad neturiu akademinių pagrindų. Paradoksalu, tačiau šie žodžiai mane išlaisvino. (Juokiasi.)
Lietuvos fotografijos metras Gintautas Trimakas pasakė: „Kadangi nepriklausai jokiai mokyklai, dabar gali eiti prieš kryptį.“ Ir pridūrė, kad mano darbuose nėra vieno braižo, vienos atpažįstamos linijos ar stilistikos. Manau, kad jis buvo teisus.
Dirbdamas su savo herojais, turiu ilgą, niekieno nematomą pasirengimą, nepakanka pasirinkti herojaus ir jį nufotografuoti, turi jį išstudijuoti. Ruošdamasis tokiam susitikimui turi jausti įtampą, kitaip neatsiras joks geras, paveikus kadras.
– Kokia Fragmentai.lt svetainės mintis ir kokie tikslai?
– Fragmentai.lt feisbuke startavo šių metų sausio 1 dieną. Galbūt fragmentai gali būti alternatyva šiandieninei Lietuvos fotografijai ir istorijų pasakotojams vaizdu. Fragmentų idėja sutilptų į žodžius: „off time and space“ – pakilti virš laiko ir erdvės.
Šiandien nustebinti save patį ar ką kitą yra itin sunku. Kultūra tiesiog perkrauta vaizdo. Nebėra prasmės minėti feisbuko, instagramo. Tie patys telefonai fiksuoja vaizdus nenusileisdami profesionalioms kameroms. Tai tapo iššūkiu menininkui.
Tikriausiai visa tai reikštų, kad šiais laikais nėra lengviau nei Antano Sutkaus eroje, galbūt net sunkiau. Tam, kad būtum geriausias, turi kasdieną rungtis su galybe tokių pačių kaip tu, kasdien kelti vaizdus, nesustodamas, be pertraukų, dar turi rasti laiko ir sau – semtis minčių ir įkvėpimo, kad neišsisemtum. Su fragmentais noriu atskleisti žmonių ir gyvenimo dvasią, sykiu rodydamas neregėtą tempą sugebant dalyvauti vaizdų sraute ir suspėti būti virš to laiko ir erdvės.
– Kuriate ne tik portretus, bet ir videokūrinius. Daugelį nustebino, kai neseniai internete pasklido Regimanto Adomaičio skaitomas monologas iš istorinės dramos „Mindaugas“. Kaip jums pavyko įkalbėti R.Adomaitį praėjus lygiai 50 metų nuo „Mindaugo“ premjeros vėl perskaityti monologą?
– Viskas būna paprasta, nors kartais spontaniška (šypsosi). Sėdime, bendraujame su R.Adomaičiu ir jis staiga paklausia: „Ignai, kodėl turi pasiėmęs stovą?“ Aktoriui sakau: „Kadangi tikriausiai buvau kūdikis, kai Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ buvo bebaigiamas rodyti, negalėjau pamatyti gyvai. Tad norėčiau turėti prisiminimą.“ Tik paklausiau, ar atmena kokią ištrauką, nufilmuočiau atminčiai. Jis ir sako: „Gerai – darom!“ Klausiu: „Kada?“ Aktorius R.Adomaitis: „Dabar!“
Akimirksniu įjungiau kamerą, nustačiau parametrus ir įrašėme. Tai yra unikalu. R.Adomaitis šiandien nebevaidina, šis jo vaidmuo buvo sukurtas lygiai prieš pusę amžiaus. Bendraudamas su tokiais žmonėmis, neišvengsi prisilietimo prie Istorijos.
– Kokie jūsų ateities planai, kokie projektai, galbūt atskleiste šį tą?
– Jau šiemet surengsiu keletą savo parodų, tikriausiai atėjo tam laikas. Dažnai sulaukiu tokio klausimo – kada gi? Tad ruošiuos. O kitų metų Knygų mugei rengiu albumą, kuriame sudėsiu ne tik fotografijas, bet ir pokalbius su savo herojais, tam tikras impresijas.
Norėčiau žiūrovui ir skaitytojui perduoti tai, ko jie niekada neras internete.
Kaip ir fragmentai, albumas bus kitoks, nei iki šiol esame pratę.
I.Stanio vizitinė kortelė
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, valstybės pripažintas meno kūrėjas (2016 m.);
Antano Macijausko premijos laureatas (2016 m.);
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
