Ekspozicija, kurioje eksponuojami daugeliui dar nematyti dailės klasiko ir novatoriaus darbai iš privataus Švažų šeimos rinkinio, padeda suvokti jo mąstymo vingius, panardina į paslaptingas kūrybos proceso gelmes.
Siužetus perkeldavo į drobes
Modernisto J.Švažos kūrybą tyrinėję menotyrininkai pastebi, jog geriausiuose pramoninės tematikos darbuose dailininkas per piešinį, liepsnojančias ir žėrinčias spalvas stengėsi perteikti industrinės epochos panoramą – romantikos ieškojo tapydamas statybų pastolius, vamzdynus, chemijos produktų gamyklas, elektros pastotes, laivais aplipusias uostų krantines.
Menotyrininkė Irena Kostkevičiūtė J.Švažo piešiniuose įžvelgia nepaprastą jo darbštumą, atkaklias gamtos studijas, ieškojimų ir koncepcijų raidą: „Ten atrandame ir patį menininką, ir jo tiesioginį sąlytį su aplinka, gyvą minties ir jausmo iškrovą, spontanišką mąstymą. Popieriaus lakštuose išryškėja jo paveikslų kūrimo kelias.“
J.Švažo kūrybos palikimą sudaro apie 600 tapybos paveikslų, 300 akvarelių ir 150 piešinių.
Baroti galerijoje eksponuojami daugeliui dailės gerbėjų dar neregėti darbai, atlikti pieštuku ir pastele. Kai kuriuos siužetus J.Švažas vėliau perkėlė į savo drobes
Į parodos atidarymą atvykęs dailininko sūnus Saulius Švažas prisiminė, jog tėvas kruopščiai fiksuodavo aplinką, mėgo tikslumą – popieriaus lakštus suskirstydavo linijomis ir kvadratais, kad kūrybiškai transformuotos senosios architektūros detalės vingrius senamiesčio skersgatvių ir gatvelių kompozicijos piešiniuose nebūtų laužtos iš piršto.
Pagarba kitiems kūrėjams
J.Švažo nutapyti laivai, uostų kranai, tiltai, chemijos gamyklų bokštai, pramonės įrenginiai, gamtos objektai, jo pamėgto Vilniaus senamiesčio kampeliai buvo ilgai stebima, įvairiais pavidalais ir variantais grafiškai fiksuojami popieriuje.
Dailininko piešiniuose, pasak I.Kostkevičiūtės, „natūra perfrazuojama siekiant nuotaikų, išraiškos. Sprendžiant plastikos uždavinius, operuojant linijų ir formų ekspresija, toniniais niuansais, išnaudojamos visos grafiško piešinio galimybės“.
Kai kurie J.Švažo amžininkai, laisvesnio potėpio dailininkai, stebėdavosi, kodėl kubizmu ir kitokiomis moderniosios dailės kryptimis žavėjęsis menininkas architektūrą piešdavo kaip koks projektuotojas – siekė struktūrinio tikslumo.
„Tėvas sakydavo tai darąs ne šiaip sau, o iš pagarbaus Vilniaus senamiesčio kūrėjams“, - priminimais dalijosi dailininko sūnus S.Švažas.
Piešiniuose – idėjų atšvaitai
J.Švažo paveikslų braižas atpažįstamas ir jo piešiniuose – čia irgi vyrauja aiškus, vyriškai griežtas kompozicijos centras. Gal todėl šio menininko darbai žiūrovų sąmonę perskrodžia akimirksniu, kaip žaibo kirtis. J.Švažas yra jausmų tapytojas ir tuo pat metu – racionalus, balansuojantis tarp emocijų ir logiškos mąstysenos kūrėjas.
„Piešinius ir galutinį rezultatą, kuris tik vėliau išryškėdavo J.Švažo paveiksluose, skiria ilgas, paslėptas ir kankinantis kūrybos tarpsnis. Piešiniai tarsi atskleidžia nematomus dailininko laboratorijos užkulisius, parodo, kaip bręsta idėjos arba numiršta vos įsižiebę sumanymai“, - kalbėjo galerijos vadovė Andželika Baroti.
Plataus mosto, ryškių struktūrų, viduje giliai išgyventus J.Švažo piešinius ir pasteles I.Kostkevičiūtė vertina kaip savarankiško turinio dailės darbus: „Grafiškai išreikšdamas šviesos ir tamsos santykį, spalvų gradaciją, plastinio sumanymo visumą, laisvai organizuodamas įspūdžius, jis piešinius kurdavo kaip savotiškus tapybos paveikslų prototipus.“
Laužė sovietmečio kanonus
Ryškiomis spalvomis žėrintys J.Švažo paveikslai – šiuolaikinės lietuvių tapybos klasika ir aukso fondas. Poetas Justinas Marcinkevičius, pripažinęs savo ir J.Švažo kūrybos dvasinę giminystę, tvirtino, jog abu jie, yra kaip broliai dvyniai, iš esmės darę tą patį: vienas savo jausmus ir pasaulėžiūrą išliejo eilėraščių metaforomis, o kitas – spalvingai komponuojamais siužetais.
Sovietmečiu gyvenusio J.Švažo kūryba ženklina virsmą lietuvių tapyboje – kartu su Jonu Čeponiu, Leopoldu Surgailiu, Silvestru Džiaukštu, kitais „spalvininkų sąjūdžio“ aktyvistais jis mėgino peržengti ideologizuoto meno slenksčius, savo mintis ir jausmus perteikdavo ekspresyviomis spalvomis, neįprasta kompozicija, žavėjosi ne kaimo peizažais, o industrija.
Talentingo ir aktyvaus dailės novatoriaus J.Švažo kūrybos biografija baigėsi sovietmečiu –vos peržengęs penkiasdešimtmetį kūrėjas staiga mirė pakirstas ūmios širdies ligos.
Baroti galerija prieš kelerius metus išleido solidų šio dailininko darbų albumą „Jonas Švažas“ (sudarytojai Marija ir Saulius Švažai, teksto autorė – Ramutė Rachlevičiūtė).
