Apsiaustai iš ruonių kailio, papuošalai iš gyvūnų griaučių, grožiu ir grėsme alsuojančios keistos instaliacijos. Tai Islandijos, Grenlandijos ir Farerų Salų mados dizainerių sukurti meno kūriniai.
Jų kuriamus rūbus galima rasti parodos kuratorių, menininkių Sarah Cooper ir Ninos Gorfer fotografijose, primenančiose senųjų meistrų nutapytus paveikslus.
Parodą sumanė kultūros įstaiga „Šiaurės namai“ Reikjavike (Islandija). Pirmą kartą „Orų dienoraščiai“ buvo parodyti 2014 metais Taikomosios dailės muziejuje Frankfurte (Vokietija) kaip pagrindinė trečiosios Šiaurės šalių mados bienalės dalis. Nuo tada paroda nuolat keliauja.
Rengdamos „Orų dienoraščius“ S.Cooper ir N.Gorfer dvejus metus keliavo – po Islandiją, Grenlandiją ir Farerų Salas. Jos ne tik ieškojo įdomiai dirbančių mados kūrėjų, bet ir bandė suvokti, kaip gyvenimas vėjų perpučiamose salose, senosios tradicijos ir kultūrinė tapatybė veikia čia gyvenančių dizainerių kūrybą.
S.Cooper teigimu, menininkų kūriniai, atsirandantys tokios atšiaurios gamtos sąlygomis, pažymėti laukinio ir bebaimio gyvenimo spalvomis.
Meno kaina – ašaros
„Dirbti su parodą kuravusiomis menininkėmis buvo labai nelengva“, – prisipažino į parodos atidarymą Vilniuje atvykusi menininkių dueto iš Farerų Salų „Gudrun & Gudrun“ atstovė Gudrun Rogvadottir.
Fotografės buvo be galo reiklios, o parodos rengimas vyko ilgai – kelerius metus.
„Daugelis čia dalyvaujančių menininkų guodėsi, kad tai buvo labai sunkus darbas – tekdavo ir apsiverkti, ir ne vieną kartą keltis vidury nakties bandant suvokti, ko iš tiesų nori fotografės. Bet kai paroda buvo atidaryta, paaiškėjo, kad dėl tokio rezultato vertėjo ir ašarą išlieti“, – pasakojo G.Rogvadottir.
Paroda – tai žvilgsnis iš šalies. Amerikietė S.Cooper ir Austrijoje gimusi N.Gorfer – fotomenininkės, gyvenančios ir dirbančios Švedijoje bei Vokietijoje. „Orų dienoraščiai“ – pirmasis su mada susijęs jų dueto projektas, bet kūrėjos net nesiruošė iš šiuolaikinio meno erdvės kraustytis į reklaminės fotografijos pasaulį.
Jos griežta ranka režisavo nuotraukas. Todėl parodoje kabantys didelio formato darbai primena paveikslus, kuriuose ir gamtos stichijos, ir dizainerių sukurti drabužiai, ir juos dėvintys modeliai paklūsta tapytojo teptuko mostui.
Europos meno tradicija padeda atskleisti Šiaurės paslaptis.
Užtenka dviejų virbalų
„Paroda neatsitiktinai vadinasi „Orų dienoraščiai“, nes Islandijoje, Fareruose ir Grenlandijoje orų permainos stipriai veikia žmonių gyvenimą. Orų permainos Farerų Salose ypač staigios“, – kalbėjo G.Rogvadottir.
Dviejų dizainerių Farerų Salose įkurtos „Gudrun & Gudrun“ mezgimo įmonės specializacija – rankų darbo mezginiai. Dizainerių įkvėpimo šaltiniu gali tapti net ir šieno kaugės.
„Šieno kaugė nėra vien praktiškas dalykas. Ji susijusi su estetika, tradicijomis, amato paslaptimis ir pusiausvyros išlaikymu.
Sukrauti šieną – irgi menas. Jeigu iš kupetos išsipeša vienas kitas šiaudas – nieko tokio, bet pažeidus pusiausvyrą ji tiesiog nugrius. Vienoje parodos nuotraukų matome merginą, nuvirtusią su šieno kauge“, – sakė dizainerė.
Ji pasakojo, kad 2000 metais, kai su kolege įsteigė įmonę, mezgimas nebuvo populiarus. Žmonėms norėjosi dėvėti iš naujų medžiagų pasiūtus drabužius, mėgautis „Gore-Tex“ ir kitų technologijų privalumais. Avių vilna buvo niekam nereikalinga, ją net naikindavo, degindavo.
Dabar virbalais megzti rūbai visame pasaulyje grįžta į madą.
Visa visata sūnui
Nemažai asmeninių parodos dalyvių istorijų galima sužinoti pasižiūrėjus specialiai sukurtą filmą, kuris sukasi parodų salės gale. Bet kai kurias gali išgirsti tik susitikęs su dizaineriu.
Į Vilnių atvažiavusi islandų menininkė Steinunn Sigurdardottir papasakojo, kad jos sukurta centrinė parodos instaliacija, daugeliui primenanti medžiaginių snaigių visatą ar įspūdingą vestuvinę suknelę, autorei simbolizuoja visai ką kita.
„Ir pats kūrinys, ir jo spalva atspindi mano neįgalaus sūnaus tyrumą ir grožį. Erdvė tarp kūrinio elementų primena tą atstumą, kurio mano vaiko mintys niekaip negali įveikti, kad pasiektų jo galūnes. Jis negali ne tiktai vaikščioti, bet ir kalbėti. Ir kiekvieną minutę, kiekvieną dieną jam reikia pagalbos, kad galėtų atlikti elementariausius veiksmus.
O tai, kad šis kūrinys yra nuostabiai gražus, susiję su tuo, jog mano vaikas yra pats laimingiausias iš mano sutiktų žmonių“, – kalbėjo kūrėja.
