Pirmoje riboto leidimo serijoje pristatytos aštuonios dviejų tipų palaidinės su reprodukuotais šešių menininkų kūriniais, tarp kurių – dvi pagal Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) piešinius graverio Marco Carloni (1742–1796) atliktos graviūros „Mūza Euterpė“ ir „Mūzos Polymnija ir Menmosinė“, Adomo Galdiko (1893–1969) „Mergina su arfa“, Prano Gailiaus (1928–2015) motyvas iš ciklo „Sielrankšluosčiai“, Kazio Daugėlos (1912–1999) „Atletas“, du Viktoro Paukštelio paveikslai „Indėnas“ ir „Prieš parskrendant į žemę“ bei viena nežinomos Justino Vienožinskio dailės mokyklos studentės variacija Modigliani tema. Taip prekės ženklas „Art All Around“ Lietuvai ir pasauliui skleidžia žinią apie lietuvišką meną ir siekia jį priartinti prie paprastų žmonių.
Siekiai išties kilnūs ir tam tikra prasme patriotiški, bet ką apie tokią meno populiarinimo formą galvoja patys menininkai? Žinoma, P.Smuglevičiaus, K.Daugėlos ir daugelio kitų kūrėjų, savo darbai papuošusių palaidines, jau nebepakalbinsi, tačiau apie meno reprodukavimą ir populiarinimą, kūrėjo santykį su jo kūrinį reklamuojančiu daiktu ar drabužiu ir tai, kodėl mūsų piliečiai vis dar nežino pasaulyje garsių lietuvių menininkų, sutiko pakalbėti idėją palaikantis jaunosios kartos dailininkas ir gabus pianistas Viktoras Paukštelis.
– Jūs puikiai grojate fortepijonu, puikiai tapote, esate maratonų bėgikas. Iš kur viename žmoguje tiek talentų?
– Aš nepavadinčiau to talentu – tiesiog darau tai, ką galiu geriausiai. Sunkiai save įsivaizduočiau kitose srityse. Kiek bandžiau save kitur – jaučiuosi lyg nesavas. O čia, kūryboje, procesas klostosi natūraliai.
– Bet dažnai žmonės būna gabūs vienoje srityje, o jūs...
– ...sakykime, dviejose srityse. Manau, kad labai svarbu pasirinkti artimą ir tinkamą veiklą, tuomet jai atsiduoti, tam tikra prasme pasiaukoti dėl jos, atiduoti visas jėgas ir tuomet atsiranda kūrybinis rezultatas. Iš tiesų talentas turbūt yra sugebėjimas susikoncentruoti į tai, ką darai.
– Ar jūsų gyvenime muzikos ir dailės mūzos nekonkuruoja tarpusavyje?
– Ne, nekonkuruoja. Jos papildo ir padeda viena kitai.
Būna gyvenime laikotarpių, kai daugiau tapau, bet ateina momentas kai imu jausti savyje tam tikrą muzikinės savirealizacijos trūkumą. Tada po truputi grįžtu į muzikos pasaulį, imu prisiminti senus kūrinius, mokytis naujų ir jaučiu, kaip vėl gyvenime grįžta balansas.
– Kai grojate, matote ir pažįstate savo klausytojų publiką, o kokiai publikai tapote? Kas yra jūsų paveikslų žiūrovas?
– Tapau paveikslus, kurie yra užkoduoti mano viduje ir siekiu idealaus kūrinio varianto, kokį įsivaizduoju ir jaučiu. Jo neįmanoma išsakyti žodžiais, tai yra skonio, išsilavinimo, įsivaizdavimo ir patirties derinys. O kas į jį žiūri – sunku pasakyti, bet man visada malonu, kai žmonės įvertina mano kūrybą. Tam tikra prasme žiūrovas stebėdamas ar įsigydamas meno kūrinį prikelia jį naujam gyvenimui. Tai vyksta jį naujai interpretuojant ir atrandant naujų prasmių.
– Ar jūs ir kiti lietuvių dailininkai sulaukiate pakankamai dėmesio?
– Manau, kad nepakankamai ir tam yra kelios priežastys.
Viena bėda yra ta, kad Lietuvoje vidurinis sluoksnis, inteligentija, kuri galėtų domėtis daile, menininkais, užsiimti jų skatinimu, yra labai negausus ir dažnai nepakankamai pasiturintis. Iki šiol yra išlikusi didelė atskirtis. Tą puikiausiai parodo mokytojų ir dėstytojų atlyginimai. Būtent šis visuomenės sluoksnis puoselėja ar turėtų puoselėti žinias ir kultūrą, yra ar turėtų būti inteligentijos šerdis.
Kita bėda ta, kad menininkai dažniausiai yra priklausomi nuo galerijų, kurios, nors ir aktyvios, nėra pakankamai skatinamos ir neturi pakankamo palaikymo. Bet padėtis gerėja ir tikiu, kad ateis laikas, kai Lietuvoje bus įmanoma padoriai gyventi tik iš kūrybos.
– Kai galerijos nesulaukia dėmesio, tai jo trūksta ir menininkams?
– Menininkai yra labai priklausomi nuo galerijų ar vadybos agentūrų. Aš kažkaip romantiškai tikiu, kad geras menininkas yra į save susikoncentravęs žmogus, kuris neturi nei laiko, nei pakankamų gebėjimų save „vadybinti“. Meninis procesas yra pagrįstas abejone ir klaidų ar paklaidų paieškomis, kurių atradimas ar pašalinimas padaro kūrinį originalų.
O vadyba yra grįsta tikėjimu ir pasitikėjimu, kad parduodamas meno kūrinys yra šedevras ar bent jau geras. Jeigu menininkas kurdamas ims tikėti, kad kiekvienas jo kūrinys yra šedevras, pateks į arogancijos ir pasipūtimo spąstus.
– Kai prekės ženklo „Art All Around“ kūrėjai pasiūlė reprodukuoti jūsų kūrinius ant palaidinių, kokia buvo reakcija?
– Aš apsidžiaugiau, kad lietuvių menas pristatomas plačiau – juk tai yra išties įdomi idėja. Keliaudamas po kitas šalis, muziejus, matau daug ir įvairių suvenyrų su reprodukuotais žinomų dailininkų kūriniais.
Pavyzdžiui, „Tate Modern“ ar kitoje žinomoje galerijoje, muziejuje kiekvienos naujos parodos atidarymą lydi ant pieštukų, maišelių ir kitų daiktų iš parodoje pristatomų meno kūrinių atkeliavę vaizdai. Šiuolaikinis žmogus yra linkęs kartoti, reprodukuoti ir tai turbūt sunkiai išvengiama. Tam tikra meno komercializacija yra natūralus procesas.
– Bet visada išlieka rizika, kad kūrinys gali atrodyti ne taip – galbūt spalvos bus ne tokios ir pan. Koks buvo jausmas, kai išvydote galutinį variantą, tas palaidines su savo kūriniais?
– Man patiko. O dėl spalvų... Tikrųjų spalvų beveik niekada neįmanoma atkurti – su tuo tenka susitaikyti. Kaip ir su tuo, kad palaidinės yra tarsi naujas meno kūrinys. Kitaip tariant, aš, kaip menininkas, pasidalijau savo sukurta tapybos darbo idėja– ženklu, kuris įgauna naują prasmę kitoje erdvėje, sukurdamas visiškai kitą filosofiją, kitą mintį bei įgaudamas naują paskirtį.
– Aš neatsitiktinai klausiau apie auditoriją, kuri žiūri į jūsų paveikslus. Kokius įsivaizduojate žmones, kurie nešios palaidines su jūsų kūriniais?
– Tikiuosi, kad tai bus žmonės, mėgstantys tapybą ir kitas meno rūšis ir kad prisimins vardus tapytojų, kurių darbai yra reprodukuoti ant palaidinių. O atrodys kaip modeliai fotosesijoje, nes jiems palaidinės tiko. (Šypsosi.). Aš tikiuosi, kad ši negausi palaidinių serija nebus paskutinė ir atsiras naujų idėjų, naujų reprodukuotų kūrinių.
– Ar apskritai taikomasis menas dailininkui labiau padeda ar kenkia?
– Manau, kad būtinas balansas ir nežinau, ar šį projektą galėčiau pavadinti taikomuoju menu.
Aš nežinau, ar Leonardo da Vinci „Mona Liza“ tapo mažiau gera dėl to, kad yra visur reprodukuojama – nuo grafičių ant sienų iki maišelių ir marškinėlių, ką jau kalbėti apie begalybę jos iškraipytų variantų. Tam tikra prasme šis kūrinys įgavo didesnį žinomumą ir kitą energetinį krūvį nei turėjo prieš tai.
Įdomu, koks būtų skirtumas, jeigu šis paveikslas kabėtų vienuolyne ir niekas jo nematytų? Turbūt tiesiog jo nežinotume, o tai reiškia, kad jis mums neegzistuotų.
– Ar jūs pats turite drabužių, aksesuarų, suvenyrų su reprodukuotais žinomų menininkų kūriniais?
– Taip. Ir, beje, neseniai Ludvigo muziejuje Kelne (Vokietija) teko matyti šimtatūkstantine Wolfgango Hahno premija apdovanotos brazilų menininkės Jac Leirner instaliaciją. Ji buvo sukurta iš maišelių su ant jų reprodukuotais meno kūriniais, surinktų įvairiuose pasaulio muziejuose ir parduodamų ar dovanojamų ten apsilankius. Menininkė savo kūryba iškėlė meno komercializacijos ir meno institucijų komunikavimo su menininkais bei žiūrovais klausimus.
Lietuvoje šiuo klausimu rimčiau komunikuoti kol kas tik pradedama. To imasi MO muziejus ir kitos privačios iniciatyvos, tarp jų – ir ši „Art All Around“ palaidinių serija.
– Provokacija: jei reikėtų pasirinkti, kokių menininkų ir kuriuos kūrinius ant drabužių mielai nešiotumėte pats?
– Manau, kad dailininko Martino Kippenbergerio tapyba man visai tiktų
– O ko palinkėtumėt lietuviško meno propaguotojams?
– Palinkėčiau labiau palaikyti vieniems kitus, mažiau gilintis į smulkmenas ar asmeniškumus ir siekti bendro kultūrinio augimo.
Nuotraukose – dailininkas Viktoras Paukštelis ir palaidinės su reprodukuotais jo kūriniais „Prieš parskrendant į žemę“ ir „Indėnas“
