Londone kurianti lietuvių menininkė žavi pasaulį originaliu braižu

„Gyvendama svetur bandau suprasti, kas yra Lietuva, iš kur atėjau. Norisi, kad ir kiti sužinotų, kas buvo čia prieš mus“, – sakė viena žinomiausių lietuvių fotografių pasaulyje – Londone kurianti Indrė Šerpytytė.

 I.Šerpytytės dar metų neturinti dukrytė Konstancija keliauja į parodas kartu su mama.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 I.Šerpytytės dar metų neturinti dukrytė Konstancija keliauja į parodas kartu su mama.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
I.Šerpytytės dar metų neturinti dukrytė Konstancija keliauja į parodas kartu su mama.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
I.Šerpytytės dar metų neturinti dukrytė Konstancija keliauja į parodas kartu su mama.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Su savo vyru, žinomu JK verslininku ir kolekcininku, meno fondo DRAF steigėju D.Robertsu Indrė susipažino koledžo magistrinių darbų parodoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Su savo vyru, žinomu JK verslininku ir kolekcininku, meno fondo DRAF steigėju D.Robertsu Indrė susipažino koledžo magistrinių darbų parodoje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Fotografiją studijavusi menininkė savo kūryboje naudoja ir neįprastas medžiagas – juostas bei šiaudus.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Jun 23, 2019, 11:17 AM, atnaujinta Jun 23, 2019, 11:17 AM

Vilniaus galerijoje „Vartai“ surengta 36 metų I.Šerpytytės kūrybos paroda „From.Between.To“ pristato naujausius, dar niekur nerodytus, garsios menininkės darbus.

Tarp paveikslų, sukurtų iš tradicinių trijų Baltijos šalių tautinių juostų ir juostelių, galima pamatyti ir tris didžiules šiaudų skulptūras, tarsi paruoštas sudeginti per Jonines ar sulaukus rudens lygiadienio.

Fotografijos studijas Jungtinėje Karalystėje baigusi I.Šerpytytė išgarsėjo būtent Lietuvos praeičiai skirtais darbais. Tai – jos tėčio atminimui skirtas fotografijų ciklas „Tylos būsena“ („The State of Silence“) bei ciklas-tyrimas „Buvusios NKVD – MVD – MGB – KGB būstinės“, kurį jai padėjo sukurti lietuvis liaudies meistras drožėjas.

Menininkės tėvas Albinas Šerpytis buvo Valstybės saugumo departamento Tauragės apygardos skyriaus viršininkas. 2001 metais jis žuvo mįslingoje avarijoje. Šis skaudus įvykis, kurio aplinkybės taip ir liko neaiškios, privertė kūrėją susimąstyti apie valstybės požiūrį į žmogų, jėgos struktūras ir politinius konfliktus.

Nuo tada ne tiktai sovietmečio skauduliai Lietuvoje, bet ir pasaulio kariniai konfliktai tapo menininkės kūrybos ašimi. Tarp jos darbų temų – propagandiniai sovietmečio paminklai Lietuvoje, rugsėjo 11-osios teroristų ataka Niujorke, „Islamo valstybės“ vykdomos egzekucijos.

– „Vartų“ galerijoje žiūrovą pasitinka trys didžiulės šiaudų skulptūros ir į akis krinta svastiką primenantis ornamentas vienos skulptūros centre. Ar nebijote naudoti nacių ženklą primenančią formą?

– Ne, esu jau padariusi kelis darbus su panašiu simboliu. Žinoma, tenka paaiškinti žmonėms jo prasmę, nes daugelis supyksta. Juk iš tiesų svastikos forma – tai labai senas apsaugos, saulės ženklas, kurį rasime ne tiktai lietuvių pavelde, bet ir budizmo, hinduizmo kultūrose. Visame pasaulyje.

Labai pikta, kad kas nors baisiais tikslais gali pasisavinti tokį mums visiems svarbų simbolį. Kodėl mes negalime to ženklo susigrąžinti? Padaryti taip, kad jis vėl atgautų savo pirminę prasmę?

Vartydama knygas, kuriose rašoma apie mūsų tautines juostas, visada šalia rasdavau ir šiaudinių skulptūrų, kurios deginamos per Jonines ar rudens lygiadienio metu, nuotraukų. Jų ornamentai – labai panašūs į tuos, kurie naudojami juostose. Taigi visa pirmoji parodos salė – mano idėjų, mano parodos šaknys.

– Iš kur kilo tas susidomėjimas juostomis? Iš gimtinės ilgesio?

– Gal. Nors gyvenu ne Lietuvoje, daug kuriu lietuviškomis temomis.

Kai pradėjau labiau domėtis tautinėmis juostomis, supratau, kad jos lydėdavo mūsų protėvius nuo gimimo per visą gyvenimą, kol pagaliau padėdavo nuleisti į žemę, apjuosusios karstą. Todėl atsirado toks parodos pavadinimas – „Nuo. Tarp. Link“ („From. Between. To“).

Iš pradžių tai buvo mažo formato paveikslėliai. Darydavau juos savo virtuvėje ant stalo iš juostų, pirktų Kaune ir Vilniuje. Kai dalyvavau parodoje Rygoje, pirkau ir ten. Yra ir estiškų juostų. Taigi jos – iš visų Baltijos šalių.

Seniausia tautinė juosta Lietuvoje yra rasta XIV amžiaus moters kapavietėje. Mane sužavėjo tai, kad toks nedidelis dalykas yra toks daugiaprasmis. Juk vos gimusiam vaikeliui dovanodavo juostą tikėdami, kad joje yra išaustas visas jo gyvenimo kelias.

Šiais laikais juosta yra praradusi tą apsauginę funkciją, kuri senovėje buvo viena svarbiausių. Nors pas mano močiutę Šilalėje juostos iki šiol kabo prie durų kaip apsauga.

Šioje parodoje – tokia daugybė senųjų apsaugos ženklų, kad žiūrovas joje gali jaustis ypač saugus.

Man atrodo, tai itin svarbu dabar, kai pasaulyje tiek daug konfliktų.

– Kaip atsirado jūsų didieji paveikslai – tos savitos tekstilinės abstrakcijos? Gal pati pradėjote austi tokių netradicinių spalvų ir raštų juostas?

– Susiradau Lietuvoje moterų, kurios kuria juostas kaip meno kūrinius. Iš pradžių pirkau iš jų jau padarytas, o vėliau užsakydavau. Pagal savo spalvas, savo raštą ir viso darbo sumanymą.

Naujausi mano darbai sukurti iš juostų, kuriose išausti sakiniai. Jie atsirado, kai pradėjau galvoti apie ilgesį, vaikystę. Vienas jų – „Juodžemio skonis“. Juk visi vaikystėje valgėme juodą žemę, norėjosi jos paragauti. Kitas paveikslas – „Žalios žolės kvapas“.

Tuos darbus dariau tuo metu, kai skaičiau Jono Meko poeziją. Skaičiau ją angliškai, nes išvažiavau iš Lietuvos būdama vos keturiolikos. Mano lietuvių kalba – gana vaikiška.

– Tų paveikslų pradinis taškas – poezija?

– Taip, o kartu ir prisiminimai apie vaikystę, apie Lietuvą – juk aš gyvenau Palangoje. Mano mama sakydavo, kad mums, vaikams, visas gyvenimas – tarsi atostogos.

„Mėlynas mano vaikystės horizontas“ primena tuos vaikystės laikus, kai mes eidavome prie jūros ir žiūrėdavome į tolimą horizontą. O kitas paveikslas susijęs su mėnesiena, kurią matydavau ir atsibudusi kaime pas močiutę, ir Palangoje.

Dabar daugiausia dirbu su juostomis, kurios sukurtos pagal mano pačios sugalvotus raštus. Man labai įdomus tų juostų paveikslų dialogas su tradicine abstrakcija, kurioje vaizdas yra išgrynintas, išvaduotas nuo prasmių.

Mano juostose – daugybė prasmių. Kalba kiekviena spalva, kiekvienas simbolis, ženklas. Jose glūdi daugybė mūsų kultūros metų.

Mano tikslas – grąžinti tas juostas į mūsų laiką. Kad pradėtume į jas žiūrėti ne vien kaip į muziejinį paveldo objektą, naudotume ir kasdieniame gyvenime.

– O kodėl pamėgote abstrakcijas?

– Juk ir pasaulis yra abstraktus. Kai kur nors pasaulyje įvyksta siaubingi dalykai, mums tai – labiau abstrakcija nei realus išgyvenimas. Mums reikia kažko siaubingo, kad pajustume adrenalino antplūdį. Bet net ir tai jau nebejaudina, nes esame persisotinę.

Todėl aš ir bandau tuos karo ir konfliktų vaizdus pateikti kaip abstrakciją, kitaip pažadinti, ištraukti į paviršių žmonių emocijas. Ir tai veikia.

Pirmasis toks mano darbas buvo fotografijų ciklas, skirtas žuvusio tėčio atminimui. Kai įvyko jį pražudžiusi avarija, man buvo aštuoniolika. Jau buvome išvažiavę iš Lietuvos. Tiesa, aš labai norėjau čia su juo pasilikti, bet jis džiaugėsi, kad išvažiavome. Sakė, kad mums čia – nesaugu.

Netekties skausmą išreiškiau labai lakoniškai. Turėjau nedaug likusių tėvo daiktų, todėl nufotografavau jo kepurę, spausdinimo mašinėlę. Ciklas vadinosi „The State of Silence“ ir bylojo apie tėvo žūtį apgaubusią tylą, iki galo neištirtą avariją, apie biurokratiją ir valstybės požiūrį į žmogų.

Juk „The State“ angliškai reiškia ir būseną, ir valstybę. Nuo to ir prasidėjo mano abstrakcijos.

– Jūsų juostų paveikslai iš tolo primena tapybą. Kodėl nusprendėte juos nupinti, o ne nutapyti?

– Kol kas bijau tapyti. Kai vaikystėje tau pasako, kad kažką neteisingai nupiešei, tai paveikia.

Mano mama turi įrėminusi vieną mano darbą, kuriame ant lino susiūtos įvairių medžiagų skiautės. Buvau devynerių, kai jį padariau ir nunešusi į mokyklą gavau blogiausią pažymį.

Kiti vaikai buvo prisiuvę įvairių namelių ar katinėlių. O mano buvo tiesiog abstrakcija – spalvos ir formos.

Kita vertus, man svarbi ir tautinės juostos simbolika, faktūra, medžiagos šiluma. Darydama darbą apie KGB būstines Lietuvoje aš fotografavau išdrožtus tų namų, kuriuose vykdavo tardymai ir kankinimai, modelius. Juos pagal mano surastas fotografijas ar brėžinius išdroždavo meistras.

O paskui pastebėjau, kad daug stipriau žiūrovą veikia galimybė matyti parodoje ne tik jų fotografijas, bet ir pačius drožinius – tuos liaudies meistro medinukus, namelius.

Darbai – garsiausiuose muziejuose

Menininkė I.Šerpytytė gimė 1983 m. Palangoje, o 1997 metais su mama ir broliu išvažiavo į Didžiąją Britaniją.

2006 m. Braitono universitete ji įgijo fotografijos bakalauro laipsnį, 2009 m. – fotografijos magistro laipsnį Karališkajame menų koledže Londone.

Menininkės kūriniai rodyti garsiausiuose meno pasaulio muziejuose: 2015 m. ji dalyvavo parodoje „Vaizdų vandenynas“ („Ocean of Images: New photography 2015“) Niujorko modernaus meno muziejuje, 2014 m. – parodoje „Konfliktas, laikas ir fotografija“ Londono Tate’o modernaus meno galerijoje.

Jos darbų yra įsigiję Londono Viktorijos ir Alberto muziejus, Nacionalinis medijų muziejus, D.Robertso meno fondas.

Menininkė yra daugelio apdovanojimų, tarp jų – „Magenta“ fondo (Kanada, 2010 m.), Jerwoodo fotografijos prizo laureatė. Už darbų ciklą „1944–1991“ 2011 m. buvo nominuota Metų atradimo apdovanojimui „Arlio susitikimai“ („Recontres d’Arles“) fotografijos festivalyje Prancūzijoje.

I.Šerpytytė ne kartą rodė savo darbus Lietuvoje – Šiuolaikinio meno centre, Vilniaus fotografijos galerijoje bei Nacionalinėje galerijoje, taip pat atstovavo Lietuvai kitose šalyse surengtose grupinėse parodose.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.