Kurortiniame Prancūzijos Alpių kaimelyje Valuare (prancūziškai - Valloire) kasmet vyksta net trys laikinų skulptūrų konkursai. Sausio mėnesį šiame slidinėjimo kurorte pirmiausia iškyla ledo, o vėliau ir sniego skulptūros. Jei būna palankūs orai, skulptorių kūriniai išsilaiko iki pat slidinėjimo sezono pabaigos. O jei žiema šilta, kai kurie darbai gali būti sugriaunami ir iš karto po konkurso, kad neužgriūtų ant žiūrovų.
Vidurvasarį į kalnus pakilusius vasarotojus nudžiugina įspūdingos šiaudų ir šieno skulptūros. Šį mėnesį vykusiame tarptautiniame šiaudų ir šieno skulptūrų festivalyje varžėsi net 12 skulptorių komandų. Vos per penkias dienas, nepaisydami gausybės dulkių ir rankas duriančių šiaudų, jie sukūrė didžiulius darbus, kuriuos įvertino solidi tarptautinė žiuri.
Pirmoji vieta atiteko vilniečių skulptorių Dano Aleksos ir Kazio Venclovo „Chameleonui“. Linksmas lietuvių kūrinys pelnė ir dar vieną prizą – Jaunimo.
– Kaip kilo mintis sukurti milžinišką driežą, susipainiojusį savo paties liežuvyje? – paklausiau 48 metų menininko D.Aleksos.
– „Chameleono“ idėja – labai paprasta. Jau ne pirmą kartą šiame konkurse darome gyvūno skulptūrą, nes žmonėms patinka žiūrėti į gyvūnus, jie mėgsta juose atpažinti įvairias žmogiškas savybes.
Prieš porą metų iš šiaudų padarėme katiną ir žuvį, kurie agresyviai žvelgė vienas į kitą pro akvariumo stiklą. Šį kartą – vėl duetas. Tai chameleonas ir įkyri musė.
Tai ta pati idėja, kuri naudojama filmuose apie katiną Tomą ir peliuką Džerį arba apie vilką ir zuikį iš „Na, palauk!“. Iš pažiūros stipresnis personažas tampa silpnesniojo apsukrumo auka. Chameleonas, liežuviu besivaikydamas musę, pats pakliūva į savo spąstus.
Žiūrovus tokios situacijos pralinksmina. Atsimenu, kai darėme žuvį ir katiną, paskutinę dieną pusė žiūrovų atvirai juokėsi.
– Jūsų šiaudinis katinas su žuvimi taip pat pelnė pagrindinį prizą. Ar jau daug kartų teko dalyvauti šiame konkurse?
– Šių metų konkursas man – jau vienuolikta viešnagė Valuare. Iš pradžių su kolegomis nuvažiavome į šį Prancūzijos kurortą statyti sniego skulptūrų. Vėliau pasiuntėme paraiškas ir į kitas kategorijas.
Mums sekasi, taigi važiuojame ten kiekvienais metais, tačiau pakliūti į tokį festivalį nėra paprasta. Paraiškos atkeliauja iš viso pasaulio, kai kada į vieną vietą būna iki 10 rimtų pretendentų.
Sėkmės atveju su komandos draugais tiesiog pasidžiaugiame lietuviškąja skulptūros mokykla. Juk šią žiemą Valuare vykusiame sniego skulptūrų festivalyje antrą vietą pelnė lietuvių skulptoriaus Tautvilo Povilionio darbas.
– Sukurti įspūdingą skulptūrą vos per penkias dienas – nemažas iššūkis. Ar tai, kad šalia dirba konkurentai, trukdo?
– Dažniausiai rimčiausi konkurentai yra tavo draugai – skulptoriai, kuriuos jau daugybę kartų esi sutikęs panašiuose renginiuose. Tačiau bendra atmosfera – nekonkurencinė. Svarbiausia – gerai praleistas laikas.
Juk kai kurie skulptoriai iš Čekijos, Latvijos, Rusijos, Kvebeko ar Meksikos čia kviečiami nuolatos. Galima sakyti, kad yra susiformavusi tam tikra tarptautinė šios srities skulptorių bendruomenė. Šių metų šiaudų konkurse dalyvavo skulptorių net iš Naujosios Zelandijos, Togo.
– Kaip manote, kaip jums vis pavyksta laimėti? Gal tokiuose konkursuose reikia turėti kokių nors specialių amato paslapčių?
– Šiemet mūsų pagrindinis sąjungininkas buvo kalnų vėjas, pridaręs nemažai žalos kitoms skulptūroms.
Čekai buvo sumanę labai įmantrų kinetinį projektą. Paskutinę dieną stiprus Alpių vėjas nulenkė jų skulptūrą, todėl gelbėdami padėtį jie buvo priversti dalį savo darbo nuardyti. Nepaisant to, jų skulptūra su paukščiais buvo įvertinta trečiąja vieta. Jie gavo ir daugiausia menininkų balsų. Beje, Publikos prizas atiteko latvių skulptūrai.
Tokiuose konkursuose svarbi ne tik idėja, bet ir skulptūros kompozicija, atskirų dalių proporcijos, neįprasti deriniai. Masyvus mūsų chameleono kūnas apraizgytas plonu liežuviu. Taip sukuriama vizuali intriga.
– Tačiau tokį reginį suformuoti iš šieno ir šiaudų gana sudėtinga?
– Kiekvienais metais konkurso skulptūros tampa vis sudėtingesnės. Skulptoriai vis įdomiau pasinaudoja jiems pasiūlytų medžiagų savybėmis. Komisija, vertindama darbus, į tai atsižvelgia, todėl meistriškumas ir patirtis tokiuose konkursuose – labai svarbūs.
Pirmaisiais savo dalyvavimo metais vargu ar būtume ėmęsi „Chameleono“. O dabar iš pažiūros sudėtingą projektą pabaigėme net pirma laiko.
Tokie projektai reikalauja daug jėgų. Viena įsimintinesnių akimirkų buvo antras kartas šiaudų konkurse. Tada statėme K.Venclovo skulptūrą „Laumė“, kurios aukštis siekė 8,5 metro.
Nors „Laumė“ pelnė pirmąją vietą, prisižadėjome, kad ateityje tokių iššūkių nebebus. Juk taip patys sau smarkiai apsunkiname „atostogas“ Alpėse. Bet kiekvieną kartą norisi sukurti ką nors įdomesnio. Istorija pasikartoja.
– Ar sunku dirbti komandoje su kitais skulptoriais? Gal iš anksto pasidalinate, kas darys uodegą ar liežuvį?
– Reikia įprasti. Šiais metais mano komandos draugas buvo K.Venclovas. Nebuvome nutarę iš anksto, kuris ką darys. Tik pabaigę pastebėjome, kad Kazys padarė visą skulptūrą nuo kaklo iki uodegos, o aš – nuo kaklo iki liežuvio galo. Ir musę.
Egzistuoja tokia nerašyta taisyklė, kad idėjos autorius turi daryti tas vietas, kurios yra skulptūros akcentai, – musė ar galva. Bet iš tiesų bendram vaizdui svarbu viskas, todėl visus skulptūros elementus darėme nuolat pasitardami. Taigi nors fiziškai darbus pasidalijome tarsi per pusę, daugelis sprendimų – bendri.
Šią žiemą mane į Valuare buvo pasikvietę kanadiečiai skulptoriai. Jų kapitonas susirgo ar kažkas panašaus. Po konkurso konstatavau pats sau, kad lietuvių skulptoriai yra tikrai gerai pasiruošę, todėl ir geriausi kompanionai yra savi.
