Istorijų festivalio išvakarėse Kaunas pasipuošė naujais gatvės meno kūriniais.
„Šie darbai sukurti taip, tarsi nubyrėjęs pastatų tinkas slėptų sluoksnį Ramybės parko istorijos, o gyvybės medžio motyvai sustiprina parko idėją ir jį puošia. Man tai įdomus iššūkis išbandyti ne dekoratyvų, o istorinį gatvės meną“, – pasakojo freskų autorius menininkas Tadas Šimkus.
T.Šimkaus kuriami darbai mums primins tris parko istorijas: 1956–1958 metų įvykius, kuriuos įkvėpė Vengrijos revoliucija, Henry Parlandą – suomiams ir švedams svarbų rašytoją, Kaune rašiusį modernistinį romaną ir palaidotą šio miesto kapinėse, bei dešimtmečio pabaigoje pradėtą kapinių perkėlimą.
Atsisveikinimo bučinys
Pasakojama, kad viena šeima senosiose Kauno kapinėse buvo palaidojusi mergaitę, kuri mirė labai jauna.
Kai kapų perkėlimo metu karstą atkasusi mama jį atidarė, savo dukrą rado kaip užmigusią.
Labai graži buvusi. Daug žmonių tuo metu dirbo – daug kas tai pamatė, didelis įvykis buvo. Ir tiktai tuo metu, kai mama mergaitę palietė, jos kūnas į dulkes pavirto, o nuostabūs ilgi plaukai liko palaidi karste gulėti. Paskui visi matė, kaip mama šukomis šukavo tuos plaukus ir verkė, verkė sulig kiekvienu braukimu.
Ši istorija, menanti kapinių perkėlimą, pasitinka lankytojus ant Vytauto prospekte esančio pastato sienos.
Tai tik viena iš istorijų, įkvėpusių festivalio organizatorius jas įprasminti gatvės meno kūriniais.
Istorijų vieta – Ramybės parkas – pasirinkta neatsitiktinai. Kauno senosios kapinės kultūrine įvairove ir istorija yra viena įdomiausių, turtingiausių laikinosios sostinės vietų. Čia seniau amžinojo poilsio vietą rado keturių religijų tikintieji, žymiausi Kauno gyventojai, o gyvieji rengdavo mitingus.
Simboliai – iš kasdienybės
Gatvės meno kūrinys „Vėlinės, 1956 m.“ pasakoja apie vieną svarbių datų, paskatinusią kapines paversti parku.
Vėlinių vakarą prie paminko „Žuvusiems už Tėvynę“ susibūrė apie dešimt tūkstančių žmonių minia.
Įkvėpti Vakarų radijo stočių pranešimų apie Vengrijoje vykstančią revoliuciją, žmonės surengė demonstraciją už laisvę.
Pasigirdus tautinėms giesmėms ir šūkiams „Šalin rankas nuo Vengrijos“, „Laisvę Lietuvai“ minia pasigedo trispalvės.
Ant paminklo užlipęs jaunuolis paprašė raudonos, žalios ir geltonos spalvų šalikų.
Netrukus iš jų surišta trispalvė buvo diržu pritvirtina paminklo viršuje, o demonstracijos dalyviai patraukė į Vytauto prospektą.
Ši demonstracija buvo nutraukta Laisvės alėjoje, netoli Centrinio pašto, – susigrumti su ten išsirikiavusia kareivių kolona minia neišdrįso.
Eilėraštis virto freska
Trečiąja gatvės freska „Henry Parland (1908–1930)“ pristatomas vienas žymiausių Suomijos švedų modernizmo atstovų, suomių ir švedų rašytojas H.Parlandas.
Tėvynėje ką tik modernios poezijos rinkiniu išgarsėjusį H.Parlandą tėvai buvo išsiuntę į Kauną pas dėdę filosofijos profesorių Vosylių Sezemaną, kuo toliau nuo bohemiško gyvenimo. Tačiau rašytojas bohemą rado ir Kaune, be to, greitai su ja susibičiuliavo.
Gyvendamas čia H.Parlandas pradėjo savo pirmąjį romaną „Sudužo“, kurio stiliui įtaką darė ir kosmopolitiška Kauno aplinka. Deja, jo baigti nespėjo – dėl ūmios ligos mirė ir buvo palaidotas buvusiose senosiose Kauno kapinėse.
„Pavasaris Kaune / purvas / ir skersgatviuos / saulės klanai...“ – gyvenimą Kaune H.Parlando akimis perteikia jo paties eilėraštis, virtęs freska. (LS)
